Trys didžiausios kaunietės Rimantės Balsiūnaitės aistros – aplinkosauga, žirgai ir kvepalai. Pastarieji du, tiesa, priklauso hobių kategorijai ir, anot Rimantės, labai panašūs vienas į kitą. „Jodamas ant žirgo turi išmokti jausti kiekvieną gyvūno judesį, emociją ar ketinimą, taip ir parfumerijoje reikia išsiugdyti jausminį kvapų suvokimą“, – paaiškina Rimantė.

– Iš pradžių – apie žirgus. Iš kur toji meilė jiems?

– Žirgai užima labai svarbią vietą mano gyvenime, bet tikrai nesu nei ypatinga raitelė, nei prisiekusi arklininkė. Tiesiog laisvu laiku daug su jais užsiimu – būnu, valau, joju ir pan. Mano favoritas – mažas šeimos žirgynėlis „Jojimo versija“, esantis Skriaudžiuose, netoli Garliavos. Ten treniruojuosi. Aistra žirgams, manau, užsikrėčiau nuo savo močiutės Zitos Jokubaitytės. Jos tėtis, mano prosenelis, turėjo daug žemių, kur močiutė laikė savo arkliuką. Beje, ji dalyvaudavo ir penkiakovės varžybose. Prasidėjus tremtims, prosenelį išvežė į Sibirą. Paskui jį – ir močiutę, kurios prieš tai nerado, nes buvo išvykusi į varžybas. Nors močiutės jau nebėra, turiu išsaugojusi ypatingą nuotrauką. Joje – močiutė Sibire, joja ant žirgo.

– Jau kuris laikas einate moksliniu keliu. Turite dvigubą aplinkos mokslų magistro laipsnį, šiuo metu studijuojate doktorantūroje ir dirbate aplinkosaugos srityje. Laisvą nuo mokslų ir žirgų laiką leidžiate studijoje Kaune. Ar čia ir gimsta jūsų kvapai?

– Taip. Parfumerijos meno mokiausi Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Norėdama praktiškai pažinti kvapus ir suprasti jų gavybos kelionę, jų atrasdavau kelionėse – Australijoje, Filipinuose, Tailande, Kambodžoje, Indijoje.

Artuma: „Jojant ant žirgo turi išmokti jausti kiekvieną gyvūno judesį, emociją ar ketinimą“, – teigia R. Balsiūnaitė. / E. Gendrėnaitės nuotr.

– Kada pirmą sykį supratote, kad jums rūpi kvapai? Gal jau vaikiška noselė buvo jautresnė kvapams nei kitų?

– Mama pasakojo ir pati jaučiau, kad nuo pat vaikystės buvau labai jautri kvapams. Ne tik jiems – viskam. Aplinkos pokyčiams, oro permainoms, kitoms smulkioms išorinėms detalėms. Tuo metu tas mano jautrumas man atrodė labiau trūkumas nei pranašumas, bet kai pradėjau domėtis parfumerija, supratau, kad jis man padeda treniruoti nosį: lengviau įsimenu kvapus, detales, spalvas. Pirmas susidūrimas su kvapais įvyko Belgijoje, kur dirbau. Pamenu, vieną savaitgalį ieškojau būdo, kaip save pralinksminti. Mat kai dirbi aplinkosaugos srityje, dažnai susiduri su faktais, kurie liūdina. Situacija klimato kaitos klausimais negerėja. Taigi, tąkart nusprendžiau nueiti į kvapų kūrimo dirbtuves ir netikėtai atradau kitą pasaulį.

Žirgai užima labai svarbią vietą mano gyvenime, bet tikrai nesu nei ypatinga raitelė, nei prisiekusi arklininkė.

– Pasinėrėte į jį visa širdimi, visu protu, visomis išgalėmis?

– Būtent. Ėmiau ieškoti informacijos, kur galiu mokytis, treniruoti savo nosį. Iki šiol vis dar mokausi, nes parfumerija yra labai sudėtingas mokslo ir kūrybos mišinys, prie kurio dar reikia ir labai daug intuicijos. Žodžiu, pradėjau mokytis pas kvepalų meistrę, paskui įstojau į parfumerių mokyklą, kurioje studijuoju iki šiol. Kadangi dažnai keliauju, visuomet užsuku ir į parfumerines. Ten sužinau daug naujų dalykų, parsivežu naujų kvapų. Jei nori dalyvauti kvapų pasaulyje, turi nuolat juo domėtis, skaityti knygas, mokslinius straipsnius, nes tai plati ir kasdien tobulėjanti sritis. Reikėjo išmokti atskirti kvapus, įgusti juos miksuoti. Buvo labai įdomu išstudijuoti parfumerijos istoriją. Žodžiu, pakaitomis derinau teoriją su praktika.

– Gal esate sukaupusi ir asmeninę kvepalų kolekciją?

– Neturiu kvepalų kolekcijos, užtai turiu didelį ingredientų rinkinį (įvairiomis formomis, tarkim, eterinių aliejų, medžio gabaliukų, skirtų tinktūroms gaminti ir kt.). Jame – gal 100 ar 200 skirtingiausių kvapų. Keliaudama visada randu, kas mane sudomina. Mėgstu juos maišyti, eksperimentuoti. Tuo ir užsiimu savo kvepalų studijoje „Saule Perfumery“.

I. Rudžionytės nuotr.

– Neatskiriama parfumerijos dalis yra prieskoniai, galintys kvapui suteikti šiltą arba šaltą efektą. Ar kvėpintis irgi reikia pagal sezoną: jei šalta – šildytis šiltais kvapais, kai šilta – vėsintis šaltais?

– Yra čia logikos, ypač jei siesime jūsų teoriją su ajurveda. Kai lankiausi Indijoje, teko susidurti su ajurvedine mityba, lankiau kursus. Ajurvedoje yra skirtingos došos – Vata, Pita ir Kapha. Tai tarsi trys pagrindinės kolonos, palaikančios žmogaus sveikatą. Pitos (Ugnies došos žmones) reikia vėsinti. Vatos – šildyti. Tai galima daryti ir maistu su tam tikrais prieskoniais. Šiltą kvapą turintys prieskoniai – aitrioji paprika, šafranas, cinamonas, pipirai; šaltą – imbieras, kalendra, kardamonas ir kt. Kažkas panašaus galbūt vyksta ir parfumerijoje. Bazilikai, mėtos sukuria šaltumo efektą, juodieji pipirai – šiltumo. Pastebėjau, kad, atėjus vasarai, žmonėms norisi gaivumo, gėlių kvapų, jūros aromato. Žiemą jie labiau krypsta į įvairiausius medžių kvapus, šiltą vanilę ir pan. Sezoniškumas tikrai mus veikia. Mane pačią? Atvirai pasakius, mano kuprinėje visada yra septyni skirtingų kvapų buteliukai. Netaikau jų pagal sezoną – labiau pagal nuotaiką. Per vieną dieną galiu norėti dviejų trijų skirtingų kvapų.

– Įsivaizduokite situaciją darbe: sėdite šalia kolegės, kurios kvepalai jus erzina. Kiek reikia kvėpintis, kad savo kvapu nepažeistum kito žmogaus erdvės? Ar kvėpinimasis – irgi etiketo klausimas?

– Etiketas padeda mums gyventi visuomenėje, netrukdant kitiems. Manau, tai galioja ir kvapams. Todėl einant į darbą siūlau rinktis lengvesnius kvepalus, arba kvėpintis mažiau, kad jūsų kvapas neerzintų kitų žmonių. Dažnai iš savo pažįstamų girdžiu įvairiausių istorijų apie erzinančius kvapus darbe. Visai kas kita, jei einame į vakarėlį, kur nereikia susikaupti. Tada galime daugiau sau leisti. Siūlau paisyti kvapų etiketo, nes tai padės geriau sutarti su aplinkiniais.

– Savo tinklaraštyje rašote, kad mėgstate derinti šiltą šafrano kvapą su cinamonu, gvazdikėliais, pipirais. Betgi šafranas labai brangus? Ar daug jo reikia kvepalams?

– Kartais iš savęs juokiuosi, kad pasirinkau vienus brangiausių hobių pasaulyje – kvepalus ir žirgus. Tačiau tam tikro ingrediento kiekis priklauso nuo norimo efekto. Yra keletas (mėtos, pipirai, pačiuliai), kurių nereikėtų dėti daug, mat jie savaime labai stiprūs. Klausimas – ko pati noriu iš kuriamo kvapo. Galbūt mano tikslas – išryškinti vieną ar kitą natą, o gal, priešingai, to nedaryti.

Lobis: „Aš neturiu kvepalų kolekcijos, užtai turiu didelį ingredientų rinkinį, kuriame 100 ar 200 skirtingų kvapų“, – sako L. Balsiūnaitė, ir su kitais besidalijanti kvepalų kūrimo alchemija. / V. Šulinsko nuotr.

– Kurdama kvepalus vadovaujatės cheminėmis formulėmis ar labiau intuicija?

– Parfumerija yra tiek menas, tiek ir mokslas. Šalia to dar reikia ir stiprios intuicijos. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo parfumerio įgūdžių, jo meistriškumo. Yra tokių, kurie gali sudėlioti kvepalų formulę iš galvos, nes žino, kaip vienas ingredientas veikia kitą. Kita dalis parfumerių sudėlioja formulę, o tik paskui uosto ir tobulina rezultatą. Štai kodėl parfumeriai daug treniruojasi, kad ne vien užuostų kvapus, bet ir savo galvoje turėtų tam tikrų jų asociacijų.

– Nenuginčijamas faktas, kad esate kvepalų gurmanė, o kaip yra su maistu? Ar prieš dėdama kąsnį į burną visada pirmiau jį pauostote?

– Pataikėte: parfumerija ir maistas labai siejasi, nes abu yra kvapnūs. Kai keliavau po Indiją, lankiau ajurvediškos mitybos kursus. Parsivežiau iš ten daug prieskonių, pati juos trinu. Mano favoritai yra ilgieji, arba Bengalijos pipirai. Jie aštrūs, bet sutrinti turi maloniai saldų poskonį. Dar mėgstu šafraną, kuris be galo puikiai atsiskleidžia maiste. Jei atvirai, nesu labai gera kulinarė, bet daug ką atrandu tiesiog pati gamindama.

– Kelionės – dar viena jūsų aistra. Vasarį su sužadėtiniu keliavote po Indiją. Ar tikslas buvo kvapai?

– Indiją vadinu patirtine kelione. Seniai norėjau prisiliesti prie indiškų kvapų, jų prieskonių, nes visada girdėdavau, kad tie patys pipirai ten yra visiškai kitokie. Aišku, lankiausi ir vietinėse parfumerinėse. Parfumerinė – tai vieta, kur gaminami kvepalai, organizuojamos jų dirbtuvės. Belgijoje, tarkime, ta vieta sujungta su laboratorija, Indijoje tai buvo labiau showroom, kuriuose gali nusipirkti vietinių kvapų.

– Cituoju: „Indija man pasirodė kaip aukščiausios rūšies kvepalai, savyje talpinantys sudėtingiausius akordus ir natas, kuriuos perprasti užtrunka metų metus. Keliaudama po ją atradau aromatų, į kuriuos jau niekada nebežiūrėsiu iš vakarietiškos perspektyvos.“ Ką turite omenyje?

– Tam tikri ingredientai, kuriuos vartojame Europoje, yra išgaunami iš tam tikrų augalų, kurie sparčiai nyksta. Kad ir santalas. Indų kultūroje tikima, kad santalo aromatas padeda maldoms greičiau pasiekti dievus, o parfumerijoje santalas labai mėgstamas dėl unikalių komponentų, kurie sukuria išskirtinį kvapą. Vienas indų parfumeris pasakojo, kad jei jis naudotų kvepalams santalą, turėtų reikalų su teisėsauga. Kodėl? Indijoje ta augalų rūšis nyksta, todėl yra labai griežtai prižiūrima. Santalų aliejus sertifikuojamas. Europoje mes dažnai veikiame iš vartotojiškos perspektyvos – mums nerūpi, iš kur gaunamas vienas ar kitas ingredientas. Po kelionės į Indiją sau prisiekiau, kad daugiau to niekada nedarysiu.

Ryšys: sportuojant su žirgu, labai svarbu pažinti jį. R. Balsiūnaitė įsitikino, kad žirgai mėgsta švelnumą, prisilietimus. / E. Gendrėnaitės nuotr.

– Buvę Indijoje teigia, jog tai – kontrastų šalis. Čia tarpusavyje sumišę ne tik gėlių, prieskonių, bet ir animalistiniai, purvo, dulkių, žemės kvapai.

– Vieni jie riestų nosį, bet susimaišę su kitais Indijos peizažo kvapais jie kuria skambią natą visame indiškų kvapų horizonte. Ko tik ten neprisiuostėme: ir karvės išmatų, ir dulkinų audinių, ir nebenaudojamų ašramų sienų pelėsio kvapo! Po kelionės į Indiją supratau, kad kiekvienas grožis savyje turi ir dalelę bjaurasties. Gal nebūtinai po Indijos… Žirgų gardų valymas irgi prie to prisidėjo (juokiasi). Paprastai gerus kvapus mes asocijuojame su kvapniomis gėlėmis, prieskoniais, bet iš tiesų ne visi kvapai, kurie gali sukurti puikų efektą, yra lengvi, gražūs ir kvapnūs. Iš pirmo žvilgsnio (t. y. pauostymo) jie mums gali net visai nepatikti. Tačiau parfumerijoje yra taip: tam, kad geriau atsiskleistų kažkokio kvapo grožis, į jį dažnai įmaišoma ir animalistinių natų, kartais smarkiai riečiančių nosį. Čia kaip ir gyvenime, kur vyksta ir gerų, ir blogų dalykų. Nugali harmonija, noras, kad tie prieštaringi dalykai taptų gražia visuma.

Mano kuprinėje visada yra septyni skirtingų kvapų buteliukai. Netaikau jų pagal sezoną – labiau pagal nuotaiką.

– Šiandien kvepalai yra labai sudėtingi, sudaryti iš daugybės natūralių ir sintetinių cheminių medžiagų, vadinamų natomis. Jūs naudojate sintetines medžiagas ar labiau mėgstate natūralias?

– Žinoma, kad naudoju. Jei tai yra laboratorijos patikrinta medžiaga, turinti kokybės sertifikatą, vadinasi, saugi. Tuomet kodėl gi jos nevartoti?! Žmonės labai dažnai klaidingai įsivaizduoja: jei medžiagos natūralios, jos nekenkia. Yra nemažai eterinių aliejų, visiškai natūralios kilmės, kurie gali nudeginti odą. Sintetiniai ingredientai praplečia kvapų paletę, todėl be jų tikrai neapseinu.

– Ar sunku jums dovanoti gėlių: juk turite tokią jautrią uoslę. Kokia jūsų mėgstamiausia gėlė?

– Vaikščiodama Pietų Indijos gatvėmis labai ryškiai jutau saldžiai gaivų gėlių aromatą. Labiausiai įsiminė rožių, jostrų, magnolijų, lotosų kvapai. Iš tiesų man lengva dovanoti gėlių, nes man jos visos patinka. Tiesa, jei kas sugalvotų padovanoti gėlę iš raudonosios knygos, tuomet tikrai labai supykčiau.

V. Šulinsko nuotr.

– Pirmoji kvepalų forma buvo smilkalai, kuriuos gamino mesopotamiečiai. Ar savo namuose juos naudojate?

– Atvirai pasakius, man nepatinka, kai mano asmeninėje erdvėje yra daugybė įvairiausių kvapų. Visai kas kita, jei tai vyksta mano studijoje. Arba jogos užsiėmime. Tarkim, bosvelijų kvapas suteikia erdvei rituališkumo, magiškumo.

– Kiek kartų skaitėte Paulo Coelho „Alchemiką“? Galbūt svajojate sukurti ypatingus kvepalus, kurių vertė prilygtų auksui?

– Žinoma, norėčiau sukurti tokį ingredientą, kurio įdėjus į bet kokį kvapą jis taptų auksu (juokiasi). Beje, „Alchemiką“ skaičiau daugybę kartų, net turiu galvoje vieną mėgstamą knygos citatą: „Kai kažko labai labai nori, visas pasaulis slapčia tau padeda.“

Svajoju daug apie ką. Labai norėčiau ateityje sujungti savo aistrą žirgams su aistra kvapams, nes, kaip ir sakiau, abiem reikia didelio jautrumo. Netgi svajoju įkurti vietą, kurioje vyktų edukacijos apie kvapus ir žirgus.