Svajonė nuskraidino už Atlanto

Šešiolikos palikęs tėvų namus, aštuoniolikos – tėvynę, 22 metų Algirdas Grybas į gimtąjį uostamiestį grįžta tik paviešėti. Ir kalta čia – finansų matematika.

Dirbs Volstryte

Klaipėdos jūrininkų centro vadovo Algirdo Grybo ir jo žmonos matematikos mokytojos Genovaitės jaunėlis Algirdas šiandien dėkingas tėvams. Kad palaikė ir pasitikėjo. „Niekada nekilo pagundų pasukti klystkeliais. Gal todėl, kad nevaržė draudimai?“ – svarstė vaikinas.

Bakalauro studijos Brėmeno universitete Vokietijoje, dabar – skrydžiai lėktuvu į Pitsburgo universitetą magistro studijoms. Visai nevarginanti kasdienybė. Tik jaudinantis laukimas, kai svajonė – jau pasiekiama ranka.

Poryt vaikino laukia pirmoji darbo diena pasaulio finansų centre – Niujorko Volstryte.

Pirmasis lietuvis universitete

– Jums Amerika tikrai tapo svajonių šalimi.

– Tiesa. Ši šalis mane sužavėjo. Ten viskas kitaip, nei pas mus. Amerikiečiai siekia efektyvumo, ir ne tik dirbdami. Jeigu žmogus prie namų augina veją ir gėles, jis pats niekada jų nelaisto ir neravi. Pasamdo komandą, sumoka pinigus, o laisvą laiką skiria sau. Lietuvis elgiasi priešingai. Jis pats ir žolę nupjaus, ir nuravės, nes taupo pinigus.

Amerikos gyventojus ir vienija tas visagalis efektyvumo siekimas. Gal todėl ir pavyksta vienoje šalyje suderinti tiek daug skirtingų kultūrų.

– Ar pavyko iškart įsilieti į tą skirtybių sūkurį?

– Sunkiau buvo tik iš pradžių. Pitsburgo universitete buvau pirmasis lietuvis studentas. Visi kiti – iš Kinijos, Indijos, Honkongo, Jungtinių Valstijų, Kanados. Ir europiečių ten studijuoja labai nedaug.

Mokytis į Vilniaus licėjų išvykau dar būdamas šešiolikos. Anksti išmokau būti savarankiškas. Po to sekė studijos Vokietijoje, kur įpratau prie tarptautinio bendravimo, nes lietuvių buvo mažai. Atvykęs į Niujorką iškart ėmiausi aktyviai ieškoti draugų. Tai, kad buvau vienas, tik paskatino neužsnūsti ir drąsiai žengti pirmyn. Kai keliauji, turi nuolat ieškoti kompromisų. Man tai tik detalės, nesureikšminu jų. Šiuo metu man rūpi vienas tikslas – tapti profesionalu savo srityje. Kiek tai kainuoja, kiek užtruks ir ką teks dėl to įveikti, man visai nesvarbu.

Skaniausios – mamos lauktuvės

– Kultūra ir tradicijos Europoje ir Amerikoje skirtingos. Ar buvo situacijų, kurios privertė nustebti?

– Įstrigo vienas epizodas, dėl kurio amerikiečiams tikrai prilimpa nuolatinių valgytojų etiketė. Maisto kultas čia gajus visur. Atvykęs užsiregistruoji ir gauni maisto paketą. Kol vienas skaito pranešimą, kiti sau ramiai užkandžiauja ir gurkšnoja. Iš pradžių man buvo nesmagu. Tačiau ten valgoma net tada, kai paskaitą skaito itin garsus ir gerbiamas žmogus. Tarkime, Paryžiuje, viskas kitaip. Ten užkąsti einama tik per pertraukas.

– Panašu, kad amerikietiškas maistas jums žalos nepadarė...

– Lietuvoje jis daug geresnis. Tenai pasigendu maisto kokybės. Mama labai mane pradžiugina atsiųsdama paketėlį, kuriame visada būna duonos, mėsos gabalėlis, lietuviškų saldainių. Išvykdamas būtinai išsivešiu ir lietuviškų lauktuvių.

Grįžti nesirengia

– Jūsų ryžtas ir sėkmė kelia susižavėjimą, gal kai kam ir pavydą?

– Daug kas priklauso nuo asmenybės. Iš Lietuvoje likusių bendraamžių dažnai girdžiu, neva čia sunku rasti darbą, reikia pažinčių. Iš dalies tiesa. Tačiau yra daugybė žmonių iš vargingų šeimų, kurie įstoja į licėjų, išvyksta kur nors toliau ir sėkmingai atsistoja ant kojų. Nuo šeimos viskas prasideda. Su ketveriais metais vyresniu broliu lankėme muzikos mokyklą, vedėme renginius, aš dalyvavau skaitovų konkursuose, debatuose. Pamačiau daug galimybių, o tada pasirinkau.

– Muzika, eilės ir matematika – retas derinys.

– Tai todėl, kad matematiką pamėgau dėl mamos, visuomeninę ir meninę veiklą – iš tėčio. Niujorke pasiilgstu savo saksofono, kuris liko pas tėvus Klaipėdoje. Tačiau būtinai ir jį išsivešiu. Smagu bus pagroti draugams kokiame bare. Net pavydu žiūrėti, kaip gydytojas urologas brolis linksmina bičiulius, pagrodamas jiems pianinu ar gitara.

– Klaipėda neteko gabaus žmogaus, kuris daug duotų ne tik miestui, bet ir šaliai.

– Grįžti suspėsiu, nors artimiausius penkerius metus neplanuoju. Žinau, kad čia negalėčiau pritaikyti tų žinių, kurias gaunu tenai, nes mokausi Amerikos finansinei sistemai svarbių dalykų. Norėčiau padirbėti Azijoje, nes ten dar neteko būti. Bet kaip smagu grįžti ir rasti vietą, kur dar nėra tokio beprotiško tempo. Nuvažiavome pas močiutę ir su broliu dažėme tvorą. Buvo fantastiška. Atgaiva tiesiog. Šviečia saulė, per valandą nepravažiuoja nė viena mašina, auga senas klevas. Niekas nerūpi, ramu, jokio streso.

Pinigai dar ne viskas

– Esate labai motyvuotas, turint omenyje jūsų amžių. Tikra likimo dovana taip anksti save surasti.

– Tikra tiesa. Žinau, ko noriu ir kaip tai pasieksiu. Dabar labai laukiu pirmos dienos Niujorko banke. Ten kai kurie dirba po 16 valandų per dieną ir savaitgaliais. Mano darbas bus trumpesnis, savaitgaliai laisvi, bet milžiniški pikai streso per dieną. Labai daug įvykių, klientų skambučių, reikia dirbti ypač efektyviai. Man tai patiks, nes tai iššūkis ir kova ne tik su kitais, bet ir su savimi.

Kalbėjau su vienu pardavėju, jis, pasirodo, prieš tai dirbo jūrų pėstininku, tarnavo kariuomenėje. Kai jo paklausiau, ar jis panaudojo įgūdžius, įgytus tarnyboje, atsakė, kad disciplina ir atmosfera beveik ta pati. Tai išskirtinis darbas, itin aršus, itin konkurencingas. Ne veltui apie Volstrytą rašomos knygos.

– Ar tame pinigų ir pelno sūkuryje lieka vietos žmogui, jausmams?

– Ten masiškai kasmet priimama darbuotojų, lygiai tiek pat atleidžiama. Didžiulė konkurencija, tempas, kaita. Per aštuonis mėnesius, kol Amerikoje tebesitęsia finansinė krizė, bankai atleido apie 37 tūkstančius darbuotojų, tai šeštadalis Klaipėdos. Nenustebčiau, jeigu man tektų palikti darbą. Ten net juokaujama, kad vos įsidarbinęs gali jau pradėti ieškotis kitos vietos.

Daugybė žmonių čia patenka norėdami užsidirbti. Dėl autoriteto, garbės, mados taip pat. Tačiau tokie ilgai neišsilaiko. Darbas tau turi patikti. Darbas prasideda penktą ryto ir baigiasi dešimtą vakaro. Jeigu galvosi vien apie pinigus, nieko neišeis, nes visų pinigų paprasčiausiai nesugebėsi išleisti.

Puikių rezultatų pasiekiama ne tik žiniomis, bet ir gebėjimu jas perduoti kitam.

Žinios svarbiau

– Neabejoju, kad savo sugebėjimais ir užsidegimu patraukėte darbdavių dėmesį.

– Amerikoje galioja griežta nerašyta taisyklė, kad pirmojo pokalbio metu darbdavys negali klausinėti apie mokslų rezultatus. Nė karto manęs niekas to ir neklausė.

Tačiau sutikau žmonių, kurie save vertina pagal gautą pažymį. Jeigu jie gerai pasiruošia, išmoksta, bet gauna prastesnį pažymį, pradeda galvoti, kad nieko nemoka, nesupranta. Arba priešingai. Man tai sukelia šypseną. Tokie žmonės labai ribotai mąsto. Jie nesikoncentruoja į žinių kaupimą, bet tampa priklausomi nuo pažymio.

Niekada nežiūrėjau pažymio, niekada nesivaikiau dešimtukų, bet tai nesutrukdė man siekti savo tikslų. Žinau, kad visada galėsiu grįžti čia su kapitalu, žiniomis, naujomis idėjomis.

O dabar gyventi „lagamine“ nėra taip sudėtinga. Jame ir kompiuteryje telpa viskas, ko man reikia.