Sveikatos žinovė kroso nebėgioja

Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro vadovė Jūratė Grubliauskienė įsitikinusi, jog sveikas gyvenimas yra daugiau nei dietos ir mankšta.

Vadovauti padeda optimizmas

– Kaip sekasi buvusiai savivaldybės Sveikatos skyriaus vedėjo pavaduotojai vadovauti visiškai naujai įstaigai?

– Visai neblogai. Man buvo lengviau, nes atėjau ten, kur viskas kuriama nuo pradžių, viskas nauja. Galiu kurti taip, kaip svajoju, kaip pati įsivaizduoju. Pradžia buvo sunki, bet labai įdomi. Reikėjo ir pasitarti, ir pasvarstyti. Smagu, kad vadovauju žmonėms, kurie yra savo srities žinovai, turintys stiprią motyvaciją ir charakterį, pilni idėjų ir ryžto. Manau, kad pasirinkome teisingą kryptį.

– Ar jums jau paaiškėjo, ko reikia, kad būtume sveikesni?

– Visuomenės sveikatos biuras eina įgūdžių formavimo kryptimi. Negali tėvams griežtai paliepti, kad priverstų vaikus valytis dantis. Jeigu patys manys, jog tai nėra svarbu, atžala pavyzdžio nematys ir įgūdžių neįgis. Tą patį galiu pasakyti ir apie fizinį aktyvumą. Jeigu mėnesį lankysi sporto klubą sukandęs dantis, naudos bus mažai. Turi tuo gyventi ir mėgautis. Negalime žmogui primesti sveiko gyvenimo įpročių, jis turi palaipsniui jo išmokti.

– Akivaizdu, kad tvirtai žinote, ko siekiate.

– Mus dabar akylai stebi, laukia, ką mes padarysime, ką duosime žmonėms. Blogiausia būtų po kurio laiko išgirsti, kad įstaigos nereikėjo, kad nebuvo verta visko pradėti. Mūsų tikslas – dirbti taip, kad mumis nenusiviltų. Šioje srityje svarbiausia neprarasti optimizmo. Kol pati nedirbau, net nesusimąstydavau, aš optimistė ar ne. Dabar jau žinau, kad esu. Čia turi ateiti tik optimizmu trykštantys žmonės. Visuomenės sveikata yra sritis, kur rezultatų greitai neišvysi. Įvertinimų sulauksi po metų kitų, gal net dešimties. Todėl reikia tiesiog tikėti tuo, ką darai.

Eiti smagiau nei bėgti

– Ar kitus gyventi sveikai mokanti specialistė spėja pasirūpinti savimi?

– Turi pasirinkti tai, kas tau mieliausia. Pavyzdžiui, aš negalėčiau bėgti kroso kas rytą, nes man tai nepatinka. Nejaučiu malonumo, nors tai ir sveika. Negali sakyti, kad gyveni sveikai ir tuo pat metu save prievartauti. Dėl mitybos – tas pats. Nebūtina gi visiems valgyti tik morkas ir burokėlius. Juk yra ir kitų daržovių.

Vaikams svarbiausias – tėvų pavyzdys. Jeigu suaugusieji bent susimąstytų, kaip jie elgiasi, daug pasiektų. Pati turiu trimetį sūnų, kuris vaikšto iš paskos ir pamėgdžioja. Tai labai geras laikas formuoti jo įgūdžius. Mes nuo dviejų mėnesių vaikštome į baseiną. Dabar vaikinas jau nardo, plaukia po truputį. Net nebekyla abejonių, kad gal nebereikia ten eiti.

– Turbūt su šeima mėgstate aktyvų poilsį.

– Stengiamės dažniau pajudėti. Vakarais sėdame ant dviračių, savaitgaliais traukiame prie ežero. Nors kartais norisi tik pamiegoti. Dabar jau dažniau mašina važinėju, nes nebespėju, tačiau buvo laikas, kai su kūdikiu vežimėlyje apeidavome miestą pėsčiomis. Mėgstu į sporto klubą nueiti, paplušėti aerobikos salėje arba su sūnumi baseine. Vis pagalvoju, kad norėčiau grįžti prie jogos. Studijų metais ją pamėgau, iš jos pasisėmiau energijos ir protui, ir kūnui.

– Joga, meditacija, sporto klubai jau tapo mada...

– Tegu būna madinga rūpintis sveikata. Tegu iš pradžių būna madinga, ilgainiui tai taps įpročiu. Nematau tame nieko bloga. Šaunu, kai madinga lankytis pas šeimos gydytoją arba valgyti burokėlių salotas.

Kelias jau pramintas

– Neretai profesiją pasirenkame siekdami atsakyti sau į svarbius klausimus, gal net padėti sau arba kitiems. Kodėl pasukote ne medicinos, o visuomenės sveikatos ugdymo keliu?

– Dar mokykloje žinojau, kad norėsiu studijuoti sveikatos mokslus. Turėjau patarėjų, kurie žinodami mano charakterį, norą bendrauti, susidomėjimą sveikata, patarė eiti ta kryptimi. Kai pradėjau studijuoti Kauno medicinos universitete 1996 metais, ši specialybė dar buvo visai nauja. Mūsų laida buvo tik trečioji. Gydytojai, kurie mums dėstė, vis klausdavo, kas mes tokie būsime, kam mūsų reikia ir kodėl mes susirenkame. Tačiau mūsų kurse susibūrė žmonės, žinantys, ko nori, tad mes vieni kitus palaikėme. Magistro studijos jau buvo lengvesnės. Dabar ir medikai jau pripažįsta, kad mūsų reikia, o mes galime pasidžiaugti.

– Regis, sunkiausia jau įveikėte.

– Man rasti darbą nebuvo sunku. Nors esu gargždiškė, darbo ėmiausi Klaipėdoje. Ir dirbu jau aštuntus metus. Klaipėdoje dirbti labai gera, nes tai miestas, atviras naujovėms. Čia lengviau įgyvendinti idėjas. Esu tuo tikra, nors mūsų biuras sunkiai skynėsi kelią. Teko ilgai įtikinėti politikus, kad ši įstaiga žmonėms reikalinga.

Dirbdama Visuomenės sveikatos centre ir savivaldybėje įsitikinau, kad klaipėdiečiai rūpinasi savo sveikata. Gal todėl ir gimsta neigiamas požiūris į medikus apskritai. Jie ateina, klausia, bet ne visada sulaukia atsakymų. Daugiausiai problemų ir kyla dėl to, kad pacientai nežino, nesupranta sistemos. Pavyzdžiui, dažnai pykstama, kad reikia gydytojo konsultacijos laukti eilėje. Išskyrus skubius atvejus, laukimas sveikatai nekenkia. Taip yra visame pasaulyje. Visur yra eilių, Lietuva – ne išimtis. Konfliktų gydymo įstaigose būtų galima išvengti, jeigu žmogui paaiškintų ir nuramintų.

– Ką dar pastebi visuomenės sveikatos specialistė, ko galbūt nematome mes?

– Galbūt ateis laikas, kai kas rytą matysime miesto skveruose sportuojančių žmonių. Norėtųsi matyti daugiau važinėjančių dviračiais. Tačiau smagu, kad daug yra vaikštinėjančių pajūriu, besiilsinčių miške. Pati vieną dieną per pietų pertrauką nuvažiavau į Girulius ramiai pasivaikščioti ir surikiuoti mintis. Ten buvau tikrai ne viena. Sutikau ne vieną kostiumuotą ir tikrai ne atostogaujantį, o atvykusį trumpam atsitraukti nuo darbo ir pabūti gryname ore.

Kartais taip norisi tylos, kad sugrįžčiau į save.

Sunkumai neslegia

– Ar susimąstote, kas būtų, jeigu būtų?..

– Jei atvirai, nebuvo akimirkos, kad gailėčiausi pasirinkto kelio. Susitinku kolegas, mokslo laikų draugus ir jie pasiguodžia, kad sunku dirbti, kai nemato rezultato, sunku įtikinti žmones. Aš tų sunkumų nepajutau. Gal patekau į kitokią aplinką, gal būdo savybės padėjo, nežinau. Jeigu netekčiau darbo, tikrai rasčiau veiklos, nes jos apstu. Matau daug perspektyvų.

– Kas išugdė ryžtingą ir iššūkių nebijančią moterį, kuri kantriai laukia savo valandos?

– Mama vis skatindavo, primindavo, kad reikia turėti tikslą, reikia siekti. Įstrigo mokslinio darbo vadovės žodžiai. Ji patarė nedaryti to, kuo pati netikiu. Tokie žmonės skatina nenuleisti rankų. Jaučiu stiprų šeimos palaikymą. Vyras neretai pataria, ką galbūt reikėtų daryti kitaip. Tada susimąstau. Gal tikrai?