XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpį, to meto jos miestų ir Kauno istoriją tyrinėjantis mokslininkas 2024 m. apdovanotas Kauno miesto mokslo premija. Dr. L. Glemžai  toks įvertinimas atspindi ne tik jo tyrimų svarbą, bet ir skatina toliau kauniečiams padėti atrasti menkiau pažintą savo miesto laikotarpį.

Studijuoti istoriją L. Glemža nusprendė dar paauglystėje, o susidomėjimą LDK lėmė ir asmeninės aplinkybės – iš mamos paveldėjo rusiško ir lenkiško kraujo, nors ji pati visuomet pabrėžė, kad yra lietuvė.

„LDK buvo daugiaetninė valstybė su daug skirtingų tautybių ir kultūrų. Tai paskatino mano domėjimąsi LDK, jos miestų kultūra ir visuomene. Jaunystėje aš ir dauguma mano kolegų buvome romantikai – norėjome rašyti apie Vytautą Didįjį. Tačiau greitai supratome, kad nieko naujo apie tai nepasakysime, o ir kiti laikotarpiai yra lygiai tokie pat įdomūs“, – pažymi istorikas, daug dėmesio skiriantis XVIII a. Lietuvos istorijai ir jos tyrimams.

Docento teigimu, tai visiškai pamirštas, į bendrą Lietuvos istorinę raidą neįtrauktas, bet labai įdomus laikotarpis, kai kuriuose šaltiniuose vadinamas nuopuoliu.

„Ne vieną kartą rašėme ir aiškinome, kad XVIII a. antroje pusėje vyko didelis pakilimas. Dažnai tyrinėtojai šio laikotarpio neįvertina. O Vytauto laikai yra dažnai idealizuojami. Tačiau neturėtume LDK traktuoti kaip kokios nors didybės. Paprasčiausiai tai yra vienas iš Lietuvos istorinės raidos tarpsnių. Žinoma, tuo laikotarpiu įvyko tam tikrų didingų dalykų, tačiau aš laikausi nuomonės, kad neturėtume apie LDK kalbėti kaip apie svarbiausią palikimą Lietuvai“, – sako L. Glemža. Jis primena: Vytauto valdymo laikotarpis pradėtas idealizuoti XX a. pradžioje, kai lietuviams, ką tik atkūrusiems šalies nepriklausomybę, reikėjo didelių įvykių ir herojų, siekiant pabrėžti didžiavimąsi savo lietuviškumu.

Didelį dėmesį LDK miestų istorijai savo tyrinėjimuose skiriantis istorikas teigia, kad XVIII a. LDK miestai nuo kitų to meto Europos miestų skyrėsi architektūriniais sprendimais ir gyventojų skaičiumi.

„Tiek Vilnius, tiek Kaunas Vakarų Europos miestams nusileido mūrine statyba. Gyventojų skaičiaus proporcijos tarp kitų Europos šalių ir Lietuvos smarkiai išaugo XVIII a. Lietuvoje įsivyravus nuosmukiui, kai sustojo tiek materialinės, tiek dvasinės miesto kultūros vystymasis. XVIII a. pabaigoje gyventojų skaičius Londone siekė beveik 1 mln., Paryžiuje – 0,5 mln. Tuo metu Vilniuje buvo 20 tūkst., o Kaune – vos 5 tūkst. gyventojų. Tad LDK miestus turėtume lyginti ne su Vakarų Europos, o, visų pirma, su kitais, svarbų vaidmenį mūsų regione vaidinusiais miestais“, – faktais dalijasi istorikas.

Jis taip pat sako nepritariantis ir kai kurių kolegų nuomonei, esą XVIII a. pusė neverta didelio dėmesio. „Visada laikiau, kad naujausia, t. y. XX a., Lietuvos istorija yra reikšmingesnė už senąją istoriją. Galbūt kai kuriuos senuosius istorinius dalykus mums yra sunkiau priimti, bet tik jaunos visuomenės nepriima istorijos tokios, kokia ji yra“, – pastebi L. Glemža. Anot VDU docento, lietuviai nepelnytai nuvertina XVIII a., kurio tyrinėjimais jis pats užsiima. Tai Apšvietos amžius, padaręs didelę įtaką tautų tapsmui. Pastaruoju metu istoriką šis laikotarpis domina ir dėl mažai nagrinėtos moterų istorijos.

Visada laikiau, kad naujausia, t. y. XX a., Lietuvos istorija yra reikšmingesnė už senąją.

Nors svarbiausi ekonominiai ir politiniai klausimai būdavo tvarkomi vyrų, o moterys tik išimtiniais atvejais galėjo užsiimti šeimos ūkio tvarkymu, tačiau kai kurie požymiai rodo, kad jų vaidmuo visuomenėje XVIII a. pabaigoje augo.

„Būdavo sudaromos vedybų sutartys, kuriose aiškiai deklaruojama, kad su moters įnešta pinigų dalimi jos gali pačios savarankiškai tvarkytis. Tad vyrams buvo palanku vesti moterį dėl jos įnešamo finansinio indėlio į šeimos biudžetą. Svarbus buvo ir moterų per giminystę atsineštas politinis-socialinis kapitalas“, – mažai žinomus faktus atskleidžia istorikas.

Kalbėdamas apie istorijos populiarinimą, VDU docentas džiaugiasi vis gausėjančia knygų istorine tematika pasiūla, ypač – istorinių romanų, kuriuos rašo ir jo kolegos istorikai, profesionaliai žiūrintys į istorinius šaltinius. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis iškilių asmenybių lieka istorijos paribiuose.

„Viena iš tokių asmenybių, apie kurią knygos vertimo į lietuvių kalbą turėtume sulaukti kuo greičiau, yra Tadas Kosčiuška. Kaune taip pat nėra gatvių, pavadintų tokių asmenybių, kaip Albertas Kojalavičius-Vijūkas, Paulius Oderbornas ar Laurynas Gucevičius, garbei. A. Kojalavičius-Vijūkas yra žmogus, be kurio neįsivaizduojama LDK istorijos raida. P. Odebornas, XVI a. gyvenęs Kaune, parašė knygą apie Rusijos carą Ivaną Rūstųjį. Nors dabar į šį kūrinį galėtume žiūrėti kaip į tam tikrą iškraipytų faktų rinkinį, vis dėlto tai biografinė knyga, parašyta apie amžininką, tapusi pirmuoju Lietuvoje parašytu bestseleriu Europoje“, – sako specialistas.

Pasak L. Glemžos, švietimu apie mieste gyvenusias asmenybes, visų pirma, turėtų užsiimti muziejai, o skulptūrų ir paminklų, skirtų kai kuriems istoriniams veikėjams, atsiradimas yra susijęs su miesto valdžios pozicija. Jis pastebi, kad pastaraisiais metais Kaune esantys paminklai dažnai sulaukia kontroversiškų nuomonių. Vienas tokių – praėjusiais metais Kauno Ramybės parke išdygęs paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui.

„Kaunui labiau nusipelnę yra kiti LDK kunigaikščiai. Visų pirma, šis paminklas labiau primena XIX a. kūrinį, kai tuo metu, Aleksandro Jogailaičio laikais, toje vietoje buvusios pelkės. Pats kunigaikštis su Kaunu yra susijęs tik tuo, kad fundavo Šv. Jurgio ir Šv. Gertrūdos bažnyčias ir, kai jam buvo naudinga, t. y., kol nebuvo ir Lenkijos karaliumi, gynė Kauną kovoje su Dancigo miestu, mėgindamas apsaugoti vietinius pirklius. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Kaune jis lankėsi tik porą kartų, pats miestas jam ne taip smarkiai ir rūpėjo. Lietuvos mastu tai daug svarbesnė asmenybė, turėjusi reikšmingą indėlį į valstybines reformas ir apgynusi LDK nuo Maskvos kariuomenės intervencijos. Jo įnašas sostinei Vilniui daug didesnis nei Kaunui“, – faktus vardija istorikas ir pabrėžia, kad dėl to, kokių paminklų turėtų atsirasti, spręsti turėtų ne istorikai, o visuomenė.

Mokslininkas išlieka kritiškas ir Kauno centre, šalia miesto savivaldybės, stovinčiam paminklui Vytautui Didžiajam. „Nors paminklas yra susijęs su XX a. pabaigos atgimimu, tačiau kartu jis yra labai agresyvus mūsų kaimynų atžvilgiu – ant jo vaizduojamas pamintas lenkas. Dažnai vesdamas lenkų turistų ekskursijas ilgai užtrunku aiškindamas kontekstą, kodėl pasirinktas būtent toks vaizdavimas. Tačiau tai neatspindi tikrosios istorijos, o veikiau yra išgalvotas dalykas. Užtenka prisiminti, kad originalas stovėjo Panemunėje ir niekas jo nematė. Kai toks paminklas stovi miesto centrinėje aikštėje šalia savivaldybės, natūralu, kad tai gali įgauti visai kitų prasmių“, – kalba L. Glemža.

Praėjusių metų pabaigoje VDU istorikas sulaukė neeilinio įvertinimo. Už pasiekimus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje jam įteikta Kauno miesto mokslo premija.

„Šis įvertinimas man, nors ir netikėtas, bet tikrai svarbus. Tai įrodymas, kad esu teisingame kelyje, kartu tai susiję su tikėjimu, kad visa Kauno istorija yra svarbi. Viliuosi, kad laikui bėgant jos svarbą supras ir miestiečiai. Ypač svarbą tos istorijos, kuri yra menkiau pažįstama ir mažiau akcentuojama“, – sako L. Glemža ir pabrėžia, kad didžiausias iššūkis jo darbe yra ne šaltinių, bet laiko trūkumas.

Nors daugiausia laiko istoriko kasdienybėje užima istoriniai tyrinėjimai, mokslininkas taip pat veda paskaitas VDU studentams. Rusijos istorijos kursą dėstantis akademikas sako, kad dažnai paskaitų tematiką padiktuoja šiuo metu vykstantys geopolitiniai sukrėtimai.

„Rusijos istoriją dėstau nuo Ivano III iki bolševikų valdžios perėmimo. Manau, turėtų atsirasti atskiras kursas, skirtas Sovietų Sąjungos istorijai. Per paskaitas su studentais nuolat brėžiame paraleles tarp senosios ir dabartinės Rusijos. Be abejo, karas Ukrainoje keitė tam tikrus kurso akcentus. Pavyzdžiui, senojoje istorijoje Baltarusija ir Ukraina nebuvo taip smarkiai atribojamos nuo Rusijos istorijos. Tačiau šiandieną paskaitų metu pasakodamas apie Maskvos valstybę visada atskiriu Ukrainą ir Baltarusiją. Reikia nepamiršti, kad Baltarusijos, o tam tikru metu ir Ukrainos, teritorija buvo ir LDK dalis. Tad LDK priklauso ne vien lietuviams. Tai yra sudėtingas darinys, kurį dabartiniams žmonėms, gyvenantiems nacionalinių valstybių laikotarpiu, sunku suprasti“, – sako L. Glemža.

Gretindamas LDK ir dabartinės Lietuvos paraleles, VDU docentas pabrėžia, kad savo klestėjimo laikotarpiu LDK visą laiką jautė Maskvos valstybės – dabartinės Rusijos prototipo – alsavimą.

„Turime suprasti, kad tai – amžinas dalykas, kuris vargu ar pasikeis. Šiuo atveju turėtume negalvoti apie tai, ko negalime pakeisti, o verčiau sutelkti mintis į tai, ką galime padaryti. Dabar tai būtų pasiruošimas sunkiai ar net ekstremaliai situacijai ir nusiteikimas, kokį indėlį kiekvienas galėtume įnešti į savo valstybės saugumo stiprinimą. Ar tai būtų kova fronto linijoje, pagalba žmonėms, ar dar kokia kita savirealizacijos forma“, – pokalbį baigia pašnekovas.