Planavo apsistoti pas brolį

1944 m., artėjant frontui prie Lietuvos ir vokiečiams traukiantis, K. Grinius sunkiai susitaikė su pasitraukimo iš tėvynės mintimi. Po ilgų ir sunkių klajonių Grinių šeima apsistojo perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje. Jau būdamas garbaus amžiaus, jis nepalūžo, visą laiką intensyviai darbavosi: rašė savo atsiminimus, Vokietijos ir JAV lietuvių laikraščiams straipsnius, skaitė paskaitas, domėjosi pasaulio įvykiais. Dalyvavo profesiniuose, politiniuose lietuvių sambūriuose ir konferencijose.

Hanau DP (dipukų) stovykloje 1946 m. vasario 11–12 d. K. Grinius dalyvavo iš Lietuvos pasitraukusių Valstiečių liaudininkų sąjungos narių suvažiavime. Svarstė apie sąjungos veiklą vokiečių okupacijos metais, ragino tęsti kovą už Lietuvos nepriklausomybę, demokratiniais pagrindais dalyvauti Visuotiniame Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikloje. Plačiai paplito jo šūkis „Viens kitam paskelbkime amnestiją“, t. y. visi lietuviai, suvienykime savo jėgas.

K. Grinius su šeima ruošėsi vykti į JAV pas brolį Joną Grinių, gyvenantį Filadelfijoje. Gruodžio 27 d. Hanau stovyklos lietuviai gydytojai suruošė jo 80 metų sukakties paminėjimą ir išleistuves. Dalyvavo apie 100 žmonių. Savo kalboje K. Grinius pažymėjo, kad, nuvykęs į JAV, dirbsiąs savo tautos laisvei, kiek sąlygos leis. Baigdamas pareiškė tvirtą įsitikinimą, kad dar grįš į laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.

Apie K. Griniaus atvykimą pirmas sužinojo Amerikos lietuvių tarybos (ALT) organizacijos sekretorius socialistas dr. Pijus Grigaitis. Jį 1946 m. spalio 7 d. laišku informavo pats K. Grinius su žmona Kristina. Tiesa, laiškas buvo pasiųstas per brolį J. Grinių. P. Grigaitis tuojau informavo ALT Amerikos lietuvių informacijos centro Niujorke direktorių Kostą R. Jurgėlą nurodydamas, jog reikia pasirūpinti, kad K. Grinių ir jo šeimą pasitiktų ne tik artimieji, bet ir žymesni JAV visuomenės veikėjai, JAV spaudos atstovai. P. Grigaitis pabrėžė, kad „reikia nepraleisti progos gauti spaudos publicity Lietuvos reikalui“. P. Grigaitis jau planavo, kaip bus galima K. Grinių įtraukti į JAV lietuvių veiklą. Suprasdamas, kad jis jau garbaus amžiaus, pripažino, kad jam reikės būtinai pailsėti po kelionės, bet paskui reikės pasirūpinti, kad apsilankytų bent stambesnėse lietuvių kolonijose, o tai pagyvintų ALT organizuojamą 250 tūkst. dolerių aukų Lietuvos laisvės reikalams rinkimą. Be to, P. Grigaitis numatė K. Griniaus dalyvavimą Vasario 16 d. minėjime Čikagoje – stengėsi, kad kitos lietuvių kolonijos neužbėgtų čikagiškiams už akių kviesdamos jį pas save.

Pasiruošimas priėmimui

Po kelių dienų P. Grigaitis vėl rašė K. R. Jurgėlai į Niujorką dėl K. Griniaus. Pranešė, kad jau atsirado iniciatorių grupė (Matas Vinikas, Alena Deveinienė, Pranas Bajoras ir J. Trečiokas), kviečianti sudaryti Bendrą Amerikos lietuvių komitetą dr. K. Griniui priimti. Į komiteto pasitarimą buvo kviečiama ir ALT vadovybė. P. Grigaitis prašė K. R. Jurgėlos ir jo pavaduotojos M. Kižytės dalyvauti, atstovaujant ALT, pasitarime ir K. Griniaus atvažiavimą „plačiai išnaudoti Amerikos spaudoje ir visuomenėje Lietuvos reikalo išreklamavimui“. Be to, pabrėžė, jog labai svarbu, kad K. Grinius veiktų su ALT, o ne su kokia atskira grupe, kaip kad A. Smetona veikė su tautininkais. P. Grigaitis pažymėjo, kad svarbu „sustiprinti mūsų organizuotą visuomenę“.

Pagrindinės JAV lietuvių politinės organizacijos ALT, kuri telkė patriotines katalikų, socialistų ir santariečių sroves, vienas iš vadovų jau projektavo eksprezidento, kaip asmenybės, išnaudojimą politiniams tikslams.

JAV lietuvių tautininkų savaitraštis „Dirva“ 1946 m. lapkričio 29 d. trumpa žinute informavo, kad Brukline (NY) yra sudarytas Lietuvių komitetas priimti į JAV atvykstantį buvusį Lietuvos prezidentą dr. K. Grinių. Kartu skaitytojams priminė, kad tie patys „mūsų srovių žmonės, kurie smerkė ir kenkė Lietuvos prezidento A. Smetonos misijai Amerikoje, bijojo prisidėti prie jo veiklos už Lietuvos laisvinimą, dabar telkiasi apie dr. K. Grinių“. Tiesa, buvo pažymėta, kad „Dirvos“ redakcija jau yra paskyrusi savo atstovą į priėmimo komitetą. Tuo lyg ir pabrėžė, kad tautininkai nesišalina K. Griniaus ir jis bus sutiktas kaip buvęs Lietuvos vadovas, kaip kovų už Lietuvos laisvę simbolis.

Ar tai jau buvo ženklas, kad iš svečio ko nors daugiau, kaip tikėjosi JAV lietuvių vadai, nepavyks išspausti?

Po kelių pasitarimų buvo sudarytas K. Griniui priimti komitetas, į kurį įėjo svarbiausios JAV lietuvių katalikų, santariečių, socialistų, protestantų organizacijos ir bendrosios, kaip Susivienijimas lietuvių Amerikoje, Tėvynės mylėtojų draugija, Niujorko lietuvių taryba. Tarp jų nebuvo ne tik tautininkų organizacijų, bet ir ALT. Tiesa, savo atstovų atsiuntė visi pagrindiniai JAV lietuvių laikraščiai, tarp jų ir tautininkų periodiniai leidiniai. Gruodžio 3 d. šių atstovų susirinkime savaitraščio „Tėvynė“ redakcijoje buvo sudarytas Garbės komitetas iš 26 skirtingų ideologinių pažiūrų atstovų ir išrinkta Priėmimo komiteto valdyba: pirmininkė A. Deveinienė, vicepirmininkas K. R. Jurgėla, sekretoriai P. Bajoras ir S. Briedis, iždo globėjai M. Kižytė ir A. Vaičiulaitis.

Visuomenė iš anksto informuota, kad komitetas ruošiasi Niujorke surengti didelį priėmimo banketą, išeivijos prašyta rengtis garbingo svečio priėmimui ir dalyvauti bankete. Oficialiai viskas atrodė gerai, bet, kaip rašė K. R. Jurgėla laiške P. Grigaičiui, „šiaip taip komitetas sulipdytas, bet nesimato nei karščio, nei noro dirbti, visi su rezervais“.

Viltis – sustiprinti kovą

1947 m. sausio 17 d. savaitraštis „Amerika“ visuomenei pranešė, kad K. Grinius su žmona ir sūnumi Liūtu laivu „Marine Marlin“ jau plaukia į Niujorką. Laivas turėsiąs atplaukti sausio 19 d., bet laikraštis perspėjo, kad laivas dėl audrų greičiausiai keletą dienų užtruks. Iš tiesų laivas vėluodamas atplaukė sausio 24 d. į Niujorko uostą. Kaip pats K. Grinius prisiminė, iš Europos išplaukė sausio 8 d. ir kelionė per Atlantą tęsėsi penkiolika dienų. Kelioms dienoms laivas pateko į didelę audrą ir net buvo apgadintas.

Komiteto nariai prezidentą gražiai sutiko, nuvežė į SLA centrą, kur buvo surengtas nedidelis kuklus priėmimas. Tiesa, tautininkų „Dirva“ leido sau pakritikuoti silpnai, neprideramai surengtą priėmimą buvusiam prezidentui. Tarp pasitikusių buvo brolis Jonas ir sūnus – pulkininkas Kazys, Lietuvos vicekonsulas Vytautas Stašinskas, atašė Anicetas Simutis. Po trumpos viešnagės Niujorke Griniai išvyko į Filadelfiją pailsėti. JAV lietuvių laikraščiai, išeivijai primindami K. Griniaus nuopelnus, spausdino trumpesnius ir ilgesnius jo gyvenimo aprašymus. Prisiminė jį kaip varpininką, kovotoją už lietuvišką kultūrą. Buvo pažymima, kad jis į JAV atvyko ne poilsio ieškoti, o reikalauti Lietuvai teisybės, paliudyti daromas lietuviams skriaudas, prisidėti prie išeivijos kovos už nepriklausomą Lietuvą.

Savaitraščio „Vienybė“ korespondentė V. Tysliavienė taip įvertino susitikimą su prezidentu: „Dr. Grinius daro įspūdį didelio liberalo, plačių pažiūrų ir garbingo žmogaus. Demokratija jam nėra tušti žodžiai. Tai reiškiasi jo būde, jo galvosenoje ir jo kalboje.“ Be to, ji neabejojo, kad atsiras kokia nors JAV lietuvių srovė, bandysianti jo dėka susikrauti sau politinį kapitalą.

Spaudoje buvo reiškiama viltis, kad K. Grinius į JAV lietuvių gyvenimą „įneš nemaža gyvybinio eleksyro, kurio pas mus po truputį pradeda stokoti [...] Jis, gali būti, mokės į bendrą darbą įtraukti ir tuos, kurie iki šiol to bendro darbo šalinosi“. Su garbaus amžiaus žmogumi buvo siejamos per daug didelės viltys, sunkūs uždaviniai, tokie kaip išeivijos vienybės klausimas, kurio išeivijos lyderiai nuo 1941 m. nepajėgė išspręsti. Ar tai pajėgs 80-metis senukas? Spaudoje buvo užsiminta, kad nors K. Grinius ir jaučiasi galis dirbti, bet jo akys taip nusilpusios, kad jis mažai bematąs.

Pirmi vieši K. Griniaus susitikimai su išeivija prasidėjo Vasario 16 d. minėjimuose. Pirmiausia jis tokiame minėjime dalyvavo Filadelfijoje, kur, anot spaudos, pavyko gražiai paminėti Lietuvos nepriklausomybės šventę. Didelėje lietuvių muzikos salėje, kur susirinko apie 900 žmonių, visi išklausė K. Griniaus ir kunigo J. Čekavičiaus kalbas, buvo atlikta meninė programa. Susirinkusieji suaukojo apie 1 500 dolerių nuo karo nukentėjusiems lietuviams. Susirinkusieji priėmė rezoliuciją – joje prašyta JAV prezidento priimti įstatymą, kuris leistų atvykti į JAV daugiau pabėgėlių. Po šio renginio K. Grinius išskubėjo į Niujorką, kur taip pat dalyvavo Vasario 16 d. paminėjimo iškilmėse su muzikine programa didelėje „Webster“ salėje.

Minėjimą pradėjo Niujorko lietuvių tarybos pirmininkas Stasys Briedis,  programą vedė K. R. Jurgėla. Kalbas pasakė kongresmenas A. E. O’Konskis ir Lietuvos pasiuntinys Povilas Žadeikis. Kalbėjo K. Grinius. Jis sakė: „Mums reikia sukrusti ir Lietuvos laisvės bylą pagreitinti, nes juo ilgiau bus nudelsta, tuo daugiau lietuvių bus išvežta. Atėjo sunkūs laikai Lietuvai. Reikia visiems lietuviams, kuriems gaila Lietuvos, susiburti į vieną grupę. Lietuviai, būdami vieningi, išvaduos tėvų žemę iš agresorių.“ Jo kalba buvo aiškiai skirta JAV lietuvių tautininkų atskiram veikimui, nedalyvaujant ALT. Per minėjimą buvo surinkta 2 287 doleriai aukų Lietuvos laisvinimui, pasiųstos telegramos JAV prezidentui ir JAV valstybės sekretoriui.

Žavėjosi tautiečių patriotizmu

Visuomenei buvo pranešta, kad kovo 8 d. „McAlpin“ viešbutyje Niujorke vyks iškilmingas banketas K. Griniaus garbei, į kurį buvo kviečiamos visos JAV lietuvių organizacijos ir vietiniai lietuviai. Minėta, kad dalyvaus žinomi JAV veikėjai, kurie pasakys kalbas apie Lietuvos vadavimą. Norinčių dalyvauti prašyta atsiųsti 6 dolerius už bilietą. Renginys įvyko numatytu laiku. Bankete dalyvavo daugiau kaip 300 žmonių, atstovavusių beveik visoms JAV lietuvių kolonijoms, visoms lietuvių srovėms ir laikraščiams, išskyrus komunistus. Spaudoje pranešta, kad po banketo Grinių šeima grįš į Filadelfiją, o iš ten vyks į Čikagą. Mat ten taip pat rengiamas priėmimo banketas. Čikagoje Griniai planavo apsigyventi pas brolį Antaną.

Kovo 19 d. ryte Griniai traukiniu atvyko į Čikagą. Stotyje juos pasitiko daktaro brolis Antanas, P. Grigaitis, M. Vaidyla, Lietuvos konsulas P. Daužvardis ir kt. Čikagos lietuvių tarybos pirmininkas K. Mačiukas ėmėsi globoti svečius. K. Grinių su šeima nuvežė į „Stevens“ viešbutį, kur įvyko susitikimas su spaudos atstovais, o paskui vyko pietūs, dalyvaujant iki 50 žmonių. Po pietų – sveikinimai ir pasikalbėjimai. Į sveikinimus trumpai atsakė K. ir K. Griniai, džiugiai pareikšdami, kad Čikagoje rado nuoširdžių draugų. Po pietų Griniai išvyko pas brolį.

Iš anksto skelbtas K. Griniaus priėmimo banketas Čikagoje įvyko balandžio 19 d. „Palmer House“ viešbutyje. Spauda trumpai rašė, kad jame dalyvavo daugiau kaip 400 rinktinės publikos atstovų. Programos vedėjas ir vienas iš kalbėtojų buvo P. Grigaitis. Kalbėjo Lietuvos konsulas P. Daužvardis, veikėjas T. J. Zuris, M. Vaidyla, S. B. Komeiko. Publika žavėjosi operos soliste S. Adomaitiene, prieš kelias savaites atvykusia į JAV.

Įdomu pastebėti, kad šis renginys nesulaukė didesnio dėmesio išeivijos spaudoje, išskyrus nedidelę žinutę minėtame dienraštyje „Draugas“. Ar tai jau buvo ženklas, kad iš svečio ko nors daugiau, kaip tikėjosi JAV lietuvių vadai, nepavyks išspausti ir reikia senuką, kaip  dažnai laikraščiuose buvo įvardijamas K. Grinius, palikti ramybėje? Praktiškai jo JAV lietuvių politinėje veikloje ir nebebuvo matyti. Tiesa, buvo bandymas savo autoritetu atkreipti pasaulio didžiųjų valstybių vadovų dėmesį į Lietuvos klausimą, prašant jų užtarimo ir pagalbos.

Išeivijos gražus ir nuoširdus sutikimas ir pagerbimas K. Griniui padarė gilų įspūdį, Jis viešai spaudoje paskelbė savo padėką ir išreiškė susižavėjimą stipria JAV lietuvių meile savo senajai Tėvynei, karštu noru matyti ją laisvą ir teikti pagalbą lietuviams pabėgėliams ir tremtiniams. Pasižadėjo su šeima būti naudingais lietuvių bendruomenės nariais.

1950 m. kovą K. Grinius sunegalavo. Padedamas bičiulių parengė, tiesa, ne iki galo, savo politinį, visuomeninį testamentą. Birželio 4 d. mirė. Apie Lietuvos prezidento mirtį pranešė JAV radijo stotys, spauda. Urna su pelenais 1951 m. spalio 21 d. iškilmingai palaidota Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje. Vėliau pastatytas gražus antkapinis paminklas.