"Pirmasis adaptacijos etapas Paryžiuje, ko gero, įveiktas. Tai siečiau su savo septynmečio sūnaus apsipratimu prancūziškoje mokykloje ir atšilusiu oru", – sakė Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas, vakar vėlų vakarą iš Paryžiaus atvykęs į Vilnių.
Kaip sekasi eiti ambasadoriaus pareigas, kokie iššūkiai laukia, kaip pavyko prisijaukinti Paryžių, perprasti neperprantamą prancūzų virtuvę – apie tai "Vilniaus dienai" buvęs kultūros ministras A.Gelūnas papasakojo kelionės išvakarėse.
– Gerbiamas ambasadoriau, koks jūsų kelionės į Vilnių tikslas?
– Dalyvausiu Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių vadovų susitikime. Tokie susitikimai vyksta kiekvienais metais, diplomatai susitinka su šalies Prezidente, ministru pirmininku ir Ministrų kabineto nariais, Seimo pirmininku, Seimo nariais, užsienio reikalų ministru. Aptariamos aktualijos, darbo problemos. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas Lietuvos pirmininkavimui ES Taryboje.
– Ambasadoriaus prie UNESCO (Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) postas liko tuščias, kai iš jo prieš kelerius metus buvo atšaukta Ina Marčiulionytė. Turbūt per tą laiką susikaupė daug darbų?
– Svarbiausias darbas šiuo metu, mano įsitikinimu, – atkurti Lietuvos galimybes daryti įtaką sprendimams šioje svarbioje daugiašalėje organizacijoje. Lietuva šiuo metu nėra UNESCO Vykdomosios tarybos narė, tad priimant sprendimus dalyvauja kaip stebėtoja. Tai apsunkina galimybę daryti įtaką organizacijos sprendimams, strategijai. Kita vertus, yra daugybė kitų būdų būti matomiems, įtakingiems. Esame dviejų svarbių tarpvyriausybinių komitetų nariai, o vieno jų vicepirmininkas yra Lietuvos atstovas profesorius Audrius Bitinas.
Be to, nuo liepos 1 d. pradėsime pirmininkauti ES Tarybai, tai bus matyti ir UNESCO ES valstybių grupėje, kuriai priklausome. Kartu su ES atstove prie UNESCO Maria Francesca Spatolisano teks pirmininkauti visiems grupės posėdžiams ir koordinuoti juose svarstomus klausimus iki pat 2014-ųjų. Antrą šių metų pusmetį ketiname surengti ir keturis labai įdomius kultūrinius renginius centrinėje UNESCO būstinėje. Neabejoju, kad tai Lietuvai suteiks daug progų būti matomai iš pačios geriausios pusės.
– Dėl kokio Lietuvos architektūros ar gamtos objekto dabar "kaunatės", kad jis būtų įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą?
– Artimiausias planas – "kautis" dėl Kauno ikikarinės moderniosios architektūros komplekso, kad jis patektų į tą sąrašą. Bendradarbiaujame su Kauno savivaldybe. Esu paprašęs pateikti kuo detalesnę šio architektūros kūrinių komplekso dokumentaciją.
Tačiau esama ne tik gamtos ir architektūros objektų, kuriuos vertėtų įtraukti į UNESCO sąrašus. Be šiuose sąrašuose jau esančios lietuviškosios kryždirbystės, tikrai galėtų atsirasti ir unikali mūsų verbų kūrimo tradicija. Neabejoju, kad laikui bėgant tokių lietuviškų perliukų su kolegomis atrasime dar daugiau.
– Kuris darbas įdomesnis – ambasadoriaus prie UNESCO ar kultūros ministro, kurio pareigas ėjote?
– Šie darbai labai skirtingi ir abu labai įdomūs. Būdamas ministru turėjau nuolatinį glaudų sąlytį su daugybe kūrybingų Lietuvos žmonių, Lietuvos kultūros procesais, tačiau nemažai buvo ir politinio darbo. Jei buvo galimybių (juridinių ar finansinių), dariau tiesioginę įtaką, kad būtų pagerintos šių žmonių veiklos sąlygos, katalizuoti procesai.
UNESCO yra daugiašalė organizacija, jungianti beveik 200 valstybių narių. Sprendimai čia kartais atsiranda labai sunkiai ir neretai įklimpsta derybose. O Lietuva – maža valstybė, ji neretai tik labai sunkiai gali konkuruoti savo skiriama parama besivystančioms valstybėms ar prisistatymo spindesiu. Vis dėlto jau spėjau pajusti, kad Lietuva UNESCO organizacijoje yra gerbiama valstybė.
– Turbūt gaunate daug kvietimų į įvairius renginius, vakarėlius, kur galima užmegzti naudingų pažinčių su įtakingais Paryžiaus elito asmenimis. Ar mėgstate juose lankytis?
– Lankymasis oficialiuose priėmimuose ir įvairių valstybių atstovybių organizuojamuose renginiuose yra absoliučiai būtina diplomato darbo dalis. Jei nesilankai pas kitus, kiti pas tave taip pat neužsuks. Įgysi reputaciją žmogaus, kuris šalinasi savo kolegų, ignoruoja kitų pastangas. Todėl, be jokios abejonės, tenka lankytis gausiuose UNESCO renginiuose.
Įgyti kontaktai labai vertingi – jau ne kartą jie yra padėję sprendžiant įvairias problemas. Esu sau pasakęs, kad pirmieji mano darbo UNESCO metai yra "socialinio tinklo mezgimo" metai. Beje, vasario 18 d. UNESCO Delegatų klube surengiau savo, kaip naujo ambasadoriaus, prisistatymo renginį, į kurį atvyko didelis būrys kolegų ne tik iš mažų, ir ne tik iš valstybių kaimynių.
– Kas Paryžiuje labiausiai krinta į akis, kas jus ten labiausiai nustebino?
– Paryžiuje nustebino tikrai labai daug kas! Jei reikėtų išskirti vieną dalyką, pabrėžčiau vyresnių paryžiečių gebėjimą likti aktyviems ir žaviems iki pat gilios senatvės. Tai mums, lietuviams, – rimtas iššūkis. Niekada nesutiksiu, kad aktyvus, viskuo besidomintis gyvenimas turi baigtis po šešiasdešimties. Dar negaliu nepaminėti tiesiog beprotiškai Paryžiaus keliuose besielgiančių motociklininkų. Tokio eismo taisyklių pažeidimo masto nebuvau niekur regėjęs. Tačiau ir su jais jau imu apsiprasti.
Kita vertus, turiu pripažinti, kad lietuviai per pastaruosius 20 metų tikrai nuveikė puikų darbą, – daugelio paslaugų lygis mūsų šalyje prilygsta paryžietiškajam ar netgi kai kur jį lenkia.
– Ar per pusmetį, kai gyvenate Paryžiuje, spėjote prisijaukinti tą legendomis apipintą miestą, kuriame vaidino Sarah Bernhardt, dainavo Édith Piaf, jaunystėje rašė Ernestas Hemingway?
– Nežinau, kokio atvirumo ir lankstumo reikėtų, kad prisijaukintum Paryžių per penkis mėnesius. Vis dėlto galėčiau pasakyti, kad pirminis adaptacijos etapas Paryžiuje, ko gero, įveiktas. Tai siečiau su savo septynmečio sūnaus apsipratimu prancūzų mokykloje ir atšilusiu oru. Vienos pagrindinės tapimo savam svetimame mieste sąlygos nėra, tačiau verta prisiminti seną posakį "Romoje elkis kaip romėnai". Jei Paryžiuje kiltų noras papietauti apie 15 val., visuomet be išimčių tektų skaudžiai nusivilti.
– Kur įsikūrėte su šeima? Praėjusį rudenį tapo intriga, kad pro jums siūlomos rezidencijos langus matyti Eifelio bokštas? Gal kilo noras jį nuversti?
– Spaudoje paviešinti būstai nebuvo pasirinkti – šurmulys keltas be reikalo. Vis dėlto įsikūrėme bute, esančiame netoli UNESCO būstinės, o ši – netoli Eifelio bokšto. Nepavyko nuo šio architektūros šedevro visiškai pabėgti.
– O kaip pavyko adaptuotis šeimai? Kuo užsiima jūsų žmona, kokią mokyklą lanko sūnus?
– Žmona šiuo metu namuose augina mūsų devynių mėnesių dukrelę Mariją Oną, mokosi prancūzų kalbos diplomatų sutuoktiniams UNESCO organizuojamuose kursuose, taip pat lydi mane į UNESCO renginius. Sūnus Jonas mokosi tarptautinėje mokykloje, kurioje lygiagrečiai mokoma prancūzų ir anglų kalbomis. Tai – didelis iššūkis, kurį jis, atrodo, vyriškai priėmė.
– Generolas Charles’is de Gaulle’is yra skambiai šūktelėjęs: "Kaip valdyti šalį, kurioje – 350 sūrio rūšių!" Ar gilinatės į prancūzų virtuvės subtilybes?
– Prancūzų gastronomija išties stulbinanti – tai sena ir garbinga istorinė kultūrinė tradicija. Negaliu paneigti, kad esu prancūziško vyno gerbėjas, – esama jo rūšių, kurios skatina ne tik gastronominį, bet beveik estetinį pasigėrėjimą (čia prisimenu, kokiame kontekste vyno ragavimą minėjo vokiečių filosofas Immanuelis Kantas). Sūrio smaguriauju mažiau, mieliau renkuosi sportą! (Juokiasi.)
Nors negaliu pasigirti, kad nuolat išmėginame vis naujas prancūzų virtuvės paslaptis (tam paprasčiausiai nėra laiko), vis dėlto turiu pripažinti, kad ji tikrai verta susižavėjimo. Kadangi mano žmona yra puiki kulinarė, noras virtuvėje su ja konkuruoti kyla itin retai.
– Kur ir kaip leidžiate laisvalaikį?
– Be tikrai aukštos kokybės kultūros renginių, kuriuose tenka lankytis tiek dėl darbo, tiek savo pasirinkimu, su malonumu atrandame architektūrines ir žaliąsias Paryžiaus erdves, tokius netolimus miestelius kaip Fontenblo. Nuo vaikystės turiu didelį pomėgį skaityti knygas. Radęs laiko, visada jam atsiduodu su didžiausiu malonumu.
– Sakoma, kad rašytojas negali nerašyti, o dailininkas – netapyti. Gal puolate laisvalaikiu prie grafikos lakštų – savo pirmosios profesijos ir pašaukimo?
– Nors nostalgija dailininko profesijai kartais suvirpina širdį, vis dėlto man labiausiai patinka dirbti vieną darbą ir jam skirti visą laiką. Nepuoselėju pasaulinio išgarsėjimo savo menu svajonių – jas palieku talentingesniems ir jaunesniems kolegoms.
Naujausi komentarai