– Turite nuostabią šeimą – vyrą Darių, keturis vaikus. Tarkite bent po keletą žodžių apie juos visus.

– Vyras Darius – psichologas. Du vyresnieji sūnūs – Juozapas ir Aušris – studentai. Juozapas studijuoja biochemiją, Aušris – informatiką. Paulius – dešimtokas, gimnazistas. Dainora – penktokė. Sūnūs baigė muzikos mokyklą – groja valtorna, altu ir smuiku, dukra dar tęsia mokslus. Taigi, visi moka groti. Sūnus Juozapas neseniai pradėjo mokytis groti dūdmaišiu. Aš groju kanklėmis, skudučiais, ragais, daudytėmis. Kur tuos muzikinius gebėjimus panaudojame? Ogi „Virvytės“ folkloriniame ansamblyje, kurį visi lankome jau daug metų.

– „Virvytės“ folkloriniam ansambliui vadovauja lietuvių etninės kultūros puoselėtoja Loreta Sungailienė. Ar Loreta sudomino jus visus senuoju lietuvių folkloru?

– Loretai irgi esame labai dėkingi, bet labiausiai – mano šeimai: tėvams, seneliams, prosenelei. Su lietuvių liaudies folkloru susidraugavau dar paauglystėje. Klasės draugė pakvietė palaikyti jai kompaniją ir nueiti į jos mamos darbe įsikūrusį folkloro ansamblį. Nedidelis jis buvo – tik keturios moterys ir mudvi. Jam vadovavo žinoma folklorininkė Inija Trinkūnienė. Tai, ką ten išgirdau, pamačiau, man buvo labai artima. Nors ansambliukas gyvavo tik porą metų, meilės folklorui grūdas manyje jau buvo pasėtas. Ėjau tuo keliu toliau drauge su Trinkūnais – su Inija, jos vyru Jonu ir jų įkurta apeiginio folkloro grupe „Kūlgrinda“. Vėliau buvo „Ratilio“ ir folkloro klubas „Verdingis“.

– Ar kultūrines-etnografines tradicijas, visų pirma, atsinešėte iš savo vaikystės namų?

– Manau, taip. Gimiau Vilniuje, bet iš tėčio ir mamos pusės visi giminaičiai gyveno kaimuose arba mažuose miesteliuose. Seneliai iš mamos pusės yra nuo pasienio su Prūsija, tėtis užaugo Kuršėnuose, visa jo giminė kilusi nuo Papilės, Akmenės ir pan. Visi senieji lietuvių papročiai – tiek pasiruošimo Velykoms, tiek kitoms tradicinėms lietuvių šventėms, mano šeimoje paveldėti natūraliai, jų nereikėjo niekur ieškoti.

– Pasidalykite, kokios buvo jūsų vaikystės Velykos?

– Velykos būna pavasarį, kai kaimo žmonėms prasideda pats darbymetis. Močiutė su seneliu turėjo ūkį, gyvulių, todėl nelabai galėjo jų palikti ir atvažiuoti pas mus. Į Vilnių pas mus Velykoms atvažiuodavo tik tėčio teta.

Savaitę prieš šventes namuose prasidėdavo generalinis tvarkymasis. Langus, grindis plaudavome, visas dulkeles iš pakampių šluostydavome, patalynę skalbdavome. Nesistebėkite – skalbyklę mano vaikystės laikais retas namuose turėjo, tad skalbiama buvo rankomis.

Likus dviem trims dienoms iki Velykų, pradėdavome marginti kiaušinius, gaminti Velykų valgius – kepti pyragus, raugti girą. Kartais, pamenu, močiutė padarydavo per stiprią girą, kuri labiau panašėdavo į alų (juokiasi). Šiandien be giros ir mielinio pyrago niekaip neįsivaizduoju Velykų šventės, nes mano vaikystėje jie visada būdavo ant stalo.

Tradicija: „Mūsų pusryčiai prasideda nuo pasidžiaugimo, kad sulaukėme dar vienų Velykų, Kristaus ir gamtos Prisikėlimo. Tada visi imame po margutį ir daužiame vienas su kitu, žiūrime, kieno stipriausias“, – pasakoja A. Adomaitytė. / A. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar į didįjį velykinį tvarkymąsi panirdavo tik suaugusieji, ar būdavo įtraukiami ir vaikai?

– Visada visus darbus darydavome visa šeima drauge – niekada nebūdavo taip, kad dirba suaugusieji, o vaikai tik sėdi ir žiūri televizorių. Aš ir jaunesnis brolis visur dalyvaudavome. Todėl man labai graži ta kaimo tradicija, pagal kurią nė vienas žmogus prieš šventes nesėdi dykas. Kiekvienam būdavo duodamas bent mažiausias darbelis – pagal jo augumą ir jėgas. Triūsdavome visi kartu, ir ta bendrystė per darbą yra labai svarbi.

– Kiekviena šeima turi savo mėgstamą kiaušinių marginimo būdą. Koks yra jūsiškis?

– Mes marginame ir vašku, ir žolytėmis su svogūnų lukštais. Šis būdas labai atitiko mažesnių vaikų galimybes. Patys galėjo kiaušinius į skudurėlius sukti, paskui juos išvynioti. Vaikams patikdavo tas netikėtumo momentas – visi laukdavo, koks kurio margutis iš tų svogūnų lukštų išlįs ir kaip kurio žolytė ant kiaušinio atsispaus.

Kai paaugo, atsirado daugiau kantrybės, pradėjo kartu su manimi kiaušinius vašku išrašinėti. Kelios dienos prieš Velykas sėdamės prie stalo visi, kaičiame vašką ir išrašome juos įvairiais tradiciniais lietuvių ornamentais – saulutėmis, eglutėmis, žalčiukais ir kt.

Visi senieji lietuvių papročiai – tiek pasiruošimo Velykoms, tiek kitoms tradicinėms lietuvių šventėms – mano šeimoje paveldėti natūraliai, jų nereikėjo niekur ieškoti.

– Sakoma, kad vieną margutį, kaip ir šventintą bažnyčioje verbą, reikia pasilikti namuose ir saugoti iki kitų metų. Saugote?

– Saugome, ir ne vieną. Kasmet vyksta derybos su vaikais, nes jie nori pasilikti po penkis šešis. Kai jie nemato, aš tą mūsų gausią margučių kolekciją po truputį pamažinu – antraip į šaldytuvą netilptų. Dabar jame yra dvylika margučių, neskaitant tų, kurie gražiai sudėti kitose namų vietose.

– Bepigu jūsų vaikams turėti daug gražių margučių, kai mama veda marginimo vašku dirbtuves. Gal dar kokių tradicinių lietuvių dailiųjų amatų mokate?

– Moku juostas austi, žvakes lieti, vilną velti. Mokėti moku, bet gal ne viską taip gerai, kaip norėčiau. Kol dar dirbu, laiko pritrūksta. Norėčiau daugiau jo skirti audimui. Sykį išmokus, įgūdžiai nedingsta, bet laiko tie darbeliai tikrai daug reikalauja. Už tai, kad išmokė verpti, austi, esu dėkinga mamai ir močiutei. Beje, puikios verpėjos ir audėjos buvo mano prosenelės.

– Kur kasdieniame gyvenime pritaikote šiuos įgūdžius? Ar jie dar reikalingi dabar?

– Labai norėčiau, kad jie būtų daugiau panaudojami. Noriu pasiguosti ir papykti, kad turime bėdą valstybiniu mastu, – mūsų augalų paveldas nesaugomas. Ką turiu omenyje? Lietuviškus pluoštinius linus.

Svajoju kada nors juos auginti. Tokius, kokius mano proseneliai augino. Turiu išsaugojusi drobių, nuaustų iš dar mano prosenelių augintų, apdirbtų ir suverptų linų. Palyginus juos su dabartiniais lininiais audiniais, net jei imsime pačios aukščiausios kokybės, senieji skiriasi nuo dabartinių kaip diena ir naktis. Šiuolaikinių lininių audinių kokybė labai prasta.

Svajonę puoselėju, bet kaip bus – nežinau, nes šiandien sėklų banke tų gerųjų pluoštinių linų sėklų yra likę tik… 70 g! Juokingas skaičius, ir jei niekas nieko nesiims, po kelerių metų tų tikrųjų senųjų šilkūnėlių linų, deja, galime nebeturėti.

A. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad turite dar savo prosenelės rankų darbo austų audinių. Koks jų likimas – gulėti spintoje ar atgimti šių dienų interjero detalėmis? Klausiu, nes šia tema šiandien kyla daug diskusijų.

– Mano galva, kaip kas nori, taip tas ir elgiasi. Anksčiau žmonės irgi į tuos dalykus žiūrėjo labai praktiškai. Lovatiesė nebūtinai buvo skirta tik lovai užtiesti. Pamenu, mano amžinatilsį močiutė turėjo gražiai siuvinėtą lininę staltiesę, bet vienoje vietoje žvakė pradegino. Žinote, ką ji padarė? Iš jos pasiuvo kelis gražius maišus patalynei saugoti. Todėl ir aš siūlyčiau į mūsų močiučių paveldą nežiūrėti labai siaurai.

Po karo buvo labai madinga atausti lovatieses (vadinamuosius divonus) dirbtiniu šilku. Deja, jis ne itin patvarus. Po kiek laiko gražiai sulankstyta ir netgi visiškai nenaudota lovatiesė per sulenkimo vietas galėjo išskysti. Kokia bus nauda, jei tokia lovatiese gulės spintoje? Aš visada – už kūrybišką senolių palikimo panaudojimą. Jei galima suteikti jiems kitokį pavidalą ir kitokį gyvenimą – kodėl to nepadarius?!

– Iš jūsų vaikystės namų grįžkime į jūsų su Dariumi šeimą. Koks bus jūsų šventinis stalas?

– Na, kokių nors ypatingų valgių negaminame. Visada kepame Velykų pyragą, mielinį, pagerintą – su kiaušinių tryniais. Būtinai raugiame tradicinę duonos girą pagal senolių receptą, kurią vaikai be galo mėgsta ir kurios norėtų atsigerti ne tik per Velykas.

Kodėl negali? Šventinių patiekalų gamyba užima daug laiko. Tarkime, norėdama iškepti Velykų pyragą, turiu triūsti virtuvėje visą dieną, kartais ir dvi. Arba gira. Ją paruošti irgi trunka keturias penkias dienas – tiek trunka, kol galutinai išrūgsta ir nusistovi.

Velykų stalą dar puošia sūris, kepta višta, virtas jaučio liežuvis, kurį iš visos šeimos aš labiausiai mėgstu.

– Gal mokate išpjaustyti ir dailų sviestinį Velykų avinėlį?

– O kaipgi?! Anksčiau viena jį darydavau, o dabar jau prisideda ir dukra, kuriai labiausiai patinka avinėlio garbanėles raityti. Tinka tam ir sviestas iš parduotuvės, tik reikėtų pirkti ne tepų riebalų mišinį, bet tikrą gerą riebiausią grietinėlės sviestą. Prieš imdamiesi dailiųjų darbų, jį mažumėlę atšildykite ir, garantuoju, pavyks puikiai.

– Kaip jūsų namuose prasideda Velykų rytas?

– Pas mus viskas prasideda dar iš vakaro. Juk šeštadienį – Velyknaktis. Nešamės bažnyčion kraitelę su sviestu, margučiais, pyragu, kad kunigas palaimintų. Tos mūsų senosios pagoniškos Velykų tradicijos labai susipynusios su krikščioniškomis, bet, mano galva, jos visos labai gražiai tarpusavyje dera. Šeima susiburia prie vieno stalo, gražiai bendrauja, dalijasi maistu.

Mūsų pusryčiai prasideda nuo pasidžiaugimo, kad sulaukėme dar vienų Velykų, Kristaus ir gamtos Prisikėlimo. Tada jau visi imame po margutį ir daužiame vienas su kitu, žiūrime, kieno stipriausias.

Čia kasmet kyla daugiausia emocijų, kurios visiškai nepriklauso nuo vaikų amžiaus (juokiasi). Visiems labai svarbu turėti patį stipriausią margutį, o kad taip būtų, prireikia visokių gudrybių – kad ir kitam margučiui į šoną stuktelėti, kas, kaip žinoma, nelabai leistina. Po daužynių kiekvienas savo kiaušinį turi suvalgyti, todėl medinių apgavikų nepasitaiko.

Tada visi ragaujame Velykų valgių, o po pietų turime gražią tradiciją lankyti senelius, krikšto tėvus. Su jais keičiamės margučiais. Turime medinį lovelį, skirtą jiems ridenti. Mažesnieji pusbroliai, pusseserės labai laukia tų ristynių.

– Seniau tikėta, kad jei per Velykas aukštai įsisupsi, linai užaugs aukštesni, stipresni. Turite kieme sūpynes? Supatės, kad vaikai didesni augtų?

– Žinau šią tradiciją, bet namuose labiau praktikuojame tik tas pagrindines – margučių ridenimą ir stipriausio rinkimus. Užtai studentiškais laikais, kai dalyvavau „Romuvos“ judėjime, išbandydavome viską – ir sūpynes, ir laistymosi vandeniu netrūko, nes seniau kaime Velykų rytą vaikinai eidavo laistyti merginų. Ir lalavimą, kai kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo aplink laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kviesdami visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių ir sotų gyvenimą.

Šiais laikais visos šios Velykų tradicijos labiau parodomosios, o ne praktikuojamos šeimose. Seniau jos buvo susijusios su kaimo darbais, su noru gauti geresnį derlių. Šiandien mūsų tikslas – jas išsaugoti, parodyti jaunimui smagiąją pusę.

Prisideda: į velykinę ruošą Astos namuose visi pagal jėgas įsitraukia. Mažajai Dainorai labai patinka raityti sviestinio avinėlio garbanėles. / A. Adomaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Klausausi ir negaliu atsistebėti – ir senąsias lietuvių tradicijas žinote, ir senuosius mūsų protėvių amatus kartu su vaikais praktikuojate... Pasidalykite, ką jums tai duoda kasdieniame gyvenime?

– Kaip ir sakiau, mano darbas yra labai techniškas. Todėl visa, kas susiję su folkloru ir senosiomis tradicijomis, amatais, kuria puikią atsvarą ir teikia poilsį nuo profesinių reikalų. Aš persijungiu visai į kitą režimą. Kas jame? Kartą per savaitę būna „Virvytės“ repeticija, kartais išpuola koks koncertukas ar renginys – tuomet reikia ir jiems pasiruošti. Paskui, žiūrėk, kuris nors vaikas jau drabužius išaugo – turiu juos pailginti, nes visi mūsų kostiumai mano pačios siūti. Juostos taip pat mano austos. Net nagines patys turime pasidarę. Per vieną šeimų savaitgalio stovyklą pamokiau tėvelius, kaip jas gaminti, ir visi ansamblio vaikai namo išvažiavo apauti naginėmis. Beje, pačias pirmąsias nagines iš odos gabalo man suraukė tėtis. Toks buvo jo vaikystės, piemenavimo, apavas.

– Girdėjau, kad etnografiniame Musteikos kaime, įsikūrusiame Dzūkijos nacionaliniame parke, kasmet vyksta tradicinio pynimo savaitė. Gal dalyvaujate?

– Žinoma. Piname iš vytelių, karnų, balanų. Į pynimo savaitę suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos – ir šeimomis, ir po vieną ar kelis. Leidžia dienas gamtoje, mokosi pažinti pynimui tinkamus augalus, ruošia žaliavas, iš kurių paskui pina visokius buities daiktus. Pernai mano vaikai irgi dalyvavo. Gimnazistas Paulius pasigamino puikų balanų krepšį, o mudvi su dukra iš karklo žievės (karnų) nusipynėme pintinę ir ėjome grybauti, nes kaip tik Dzūkijoje tuo metu jau voveraitės dygo.

– Ar teisūs buvo senoliai, sakydami, kad ką išmoksi – ant pečių nenešiosi? Gyvenime nepražūtumėte?

– Senoliai tikrai teisūs. Nepražūčiau nei aš, nei vaikai. Jau ir vaikai!