EKSTATIŠKASIS KAUNAS

Laikinoji sostinė, kaip mąstymo nuostata, yra ir istorinis pasididžiavimas, ir tuštybės šaltinis, ir kultūros plėtros galimybė, ir neramios tylos vieta. Skirtumas priklauso nuo žvilgsnio turiningumo: lygiai kaip muzikoje, galima girdėti skambesio žaismą, o galima girtis žinomais vardais.

Tautinis gyrimasis neretai yra tuštybė, kuri sugundo, bet nieko nedovanoja. Pasididžiavimas gali būti orumo, dėmesingumo ir kūrybingumo šaltinis, kai jis nėra tuščias. Saviapgaulė gimsta tada, kai tuštybė, pavyzdžiui, vardas "laikinoji sostinė" laikoma esme, kai pavadinimas dauginamas, neturint ilgametės, tarptautiškos veiklos pagrindo ir išcentrinto judėjimų tinklo. Tinklus kuria miesto galerijos, teatrai, universitetai, bendruomenės, menininkų ir politinių aktyvistų sąjūdžiai – visi, kas nori ir gali dalyvauti viešame gyvenime. Priešybių ir paribių svarstymas, kurie išcentravimo, miesto ekstatikos atveju įgautų tinkamą skambesį ir pripažinimą, yra mano esė tikslas.

Priešybių ir rungtynių baimė, noras slėpti kitokias istorijas ir žmones, kurie ne visai atitinka įcentrintas tautines, religines ar politines vizijas, kuria paviršutiniškumą, apsimetinėjimą, gėdas ir traumas. Kaunas, kupinas vienijančios laikinosios sostinės atminties, savo kovos prieš sovietiją pasididžiavimo, neretai į paribius nustumia kitoniškumą, kuris buvo šiame mieste ryškus iki pat 1941 m. Nuo XVI a. Kaunas buvo lenkakalbių lietuvių (litvinų) miestas. Vėliau, ypač po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės padalijimų, jis tapo žydišku, lenkišku, rusišku Rusijos imperijos miestu, tvirtove. Tarpukario Lietuvoje tai buvo ryškus lietuvių, lenkų ir žydų centras. Žinoma, daugiatautiškumas nėra būtina taisyklė ar dar vienas idėjinis centras. Istorija buvo tokia, kad lietuvišku miestu jis tapo tik per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. O miesto ekstatika prasideda nuo savo esamos, įcentrintos būklės įveikimo. Įveikti esamą būklę, vadinasi, atsiverti, suvokti ir pakeisti tragišką miesto genealogiją kartu sukuriant ir atveriant save pačius. Šie kitatautiškumo, daugiakultūriškumo, įvairaus politiškumo, skirtingų gyvenimo būdų, stilių ir tikėjimų klodai dabar yra paskirstyti į spindintį akcentą ir dūlančias paraštes. Miestų kultūrinės paraštės ir rūsiai yra urbanistinės pasąmonės metafora. Kaip ir žmogaus psichinė sveikata, miestelėnų kultūros būvis priklauso nuo santykio su savo slepiamu ar atveriamu nesąmoningumu, su būtinybe atverti ir įkultūrinti turimus rūsius.

Pavyzdžiui, Kaunas turi didelį imperinės Rusijos paveldą: fortai, bažnyčios, gimnazijos, kareivinės ir t.t. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje miestas buvo plėtojamas kaip Rusų imperijos didžioji tvirtovė, sudaryta iš devynių pagrindinių ir dar keturių statomų, bet taip ir nebaigtų fortų. Fortai yra neabejotinas Kauno miesto paveldas ir kartu su iš to laiko išlikusiomis kareivinėmis, "Saulės" gimnazija ir Įgulos (dabar Šv.arkangelo Mykolo) bažnyčia, yra paraščių ir laipsniškai atveriamo nesąmoningumo dalis. Daugelis fortų šiandien – tai apleisti rūsiai – Kauno pasąmonės simbolis. Miesto paraštėse šis istorinis paveldas išlieka dėl savo akivaizdaus antilietuviškumo ir antivalstybingumo. Kita vertus, tai yra reikšminga atminties istorija. Ją galima sulyginti su trauma, kurią visados norisi išstumti į pasąmonę, bet toks veiksmas tik sukelia saviapgaulę ir uždarumą. Tad būtina kalbėti apie atvėrimo ir transformacijų, įkultūrinimo, decentravimo politiką.

Kauno tvirtovė yra įspūdingas kompleksas, kurio atverti senuoju imperiniu, militaristiniu būdu neįmanoma, bet visados galima rekonstruoti kaip užuominas, kaip nuorodas, pakeisti naujai veiklai. Viename Kauno miesto rajone Žemutiniuose Šančiuose rekonstruojamos imperinės kareivinės į patrauklų gyvenamųjų namų kompleksą yra puikus pokyčio, susitaikymo ir traumų įveikimo pavyzdys. Istorijos užuominos yra išsaugotos neatnašaujant Rytų imperijos šmėkloms ir kartu padedant išcentrinti miestą ir jo pokarinę savimylą.

Būdai įveikti saviapgaulės tuštybę, kurią skatina savo pačių paraščių baimė, yra vykdyti tyrimus, atskleisti prieštaravimus, padėti kurti skirtybių tinklus ir alternatyvias judėjimo bei mąstymo trajektorijas. Pavyzdžiui, miestas yra gyvas, kai jo gyventojai tiria, atveria ir kritiškai, meniškai mąsto istorinius bei dabarties įvykius, net jei jie prieštarauja daugelio dabarties miestelėnų pažiūroms. Iš praeities ir dabarties prieštaravimų, iš atminties kovų, iš alternatyvių ateities planų kyla gyvas pokalbis dėl vertybių: meninių, socialinių, religinių, ir gyvos veiklos.

Miesto dvasia yra aktyvi šia polemika, kuri atveria gelmę, formuoja kritinį mąstymą ir tarptautinį pripažinimą. Kaunas iki Pirmojo pasaulinio karo, visą XIX a., buvo daugiausia lenkų, rusų, žydų miestas, kurio paveldas dažnai lieka nebesuvokiamas, nebegirdimas, nesąmoningas. Būtent tas laikmetis padovanojo pasauliui vieną žymiausių pasaulinio anarchistinio ir feministinio judėjimo lyderių Emą Goldman, kuri augo šiame mieste ir kurios kūriniai studijuojami didžiausiuose pasaulio universitetuose. Tarpukario Kauno žydai taip pat dovanojo pasauliui politinių ir filosofijos lyderių, kurių atmintis, o ne jų šalinimas iš lietuviškumo lauko, atveria bendradarbiavimo perspektyvas.

Puikiu prisiminimo pavyzdžiu gali būti laikoma tai, kad vienam iš skverų Kaune suteiktas šiame mieste gyvenusio pasaulinės reikšmės filosofo Emanuelio Levino vardas. Kaunas kaip žydų autonomija ir vėliau – getas tapo didžiausia miesto trauma Antrojo pasaulinio karo, Holokausto metu. Ši istorija buvo nustumta į giliausius pasąmonės rūsius, kuriuos tik gana neseniai pradėta atverti. Ryškus tokio susitaikymo ženklas yra vangiai, bet pradėtos tvarkyti Žaliakalnyje esančios ir daugelį amžių menančios Radvilėnų žydų kapinės. O štai Vilijampolės žydų getas beveik neatmenamas ir sukelia ne tik gyventojams, bet ir ten esančioms gimnazijoms nuolatinę įtampą dėl liudijimų... Šiame gete buvo laikomi ir žydų vaikai. Kai kurie pabėgo, tarp jų – Aleksandras Štromas, vėliau tapęs žymiu disidentu bei politologu, ir Irena Veisaitė, vėliau garsi literatūrologė, teatrologė.

Rusiškasis, o ypač lenkiškasis Kaunas dar mažiau prisimenami. Tarpukario Vytauto Didžiojo universitetas buvo pakvietęs dirbti daug buvusios Rusijos imperijos įžymybių, profesorius: Vosylijų Sezamaną, Levą Karsaviną ir kt. Į Kauną gyventi taip pat atvyko Rusijos teatro ir baleto garsenybės: Mstislavas ir Vsevolodas Dobužinskiai, Olga Dubeneckienė ir kt. Lenkiškojo Kauno istorija mena šimtmečius ir beveik šios atminties neliko, nebent užsimenama, kad Kaune mokytojavo garsusis Lietuvos ir Lenkijos poetas Adomas Mickevičius. Egzistuoja ne tik tautinės, bet ir religinės, klasinės, politinės paraštės, kurios suteikia dar daugiau išcentrinimo ir ekstatiškumo galimybių, lygių lygiagrečių vertinimų.

Prieštaravimai ir paribių temos negali ir neturi susitelkti į vieną didįjį pasakojimą. Tad labai svarbu kurti išcentrintą, tinklinį miestą: skirtingos atminties tinklus, skirtingas judėjimo trajektorijas ir memorialus. Tai nelengva daryti, prisimenant tradicinę susitelkimo ir vienybės ideologiją, kurios šaltinis Lietuvai ir buvo Kaunas ir kurią brėžia idėja "laikinoji sostinė". Svarbu remti skirtybių bendruomenes, kurios nebijo ir prieštaravimų, ir decentracijos. Ekstatiškumu yra vadinamas išėjimas iš savo vietos, iš esamos padėties. Ekstatiškasis Kaunas atvertų įvairovės tinklus ir padėtų decentracijos politikai. Išcentrinti socialiniai ir kultūriniai įvykiai gali aprėpti ne tik skirtingas tautines, klasines ar religines bendruomenes, bet urbanistiškai skirtingus miesto rajonus: Žaliakalnį, Šančius, Kalniečius, Dainavą, Eigulius, Fredą, taip pat sparčiai augančius Kauno rajono centrus: miestus Garliavą, Vilkiją, Ežerėlį, ir miestelius Karmėlavą, Raudondvarį, Ringaudus, Kačerginę, Zapiškį, Babtus, Kulautuvą ir kt. Su jų didikų, žydų, tautininkų ir kitokiomis atmintimis. Ekstatiškasis Kaunas, kaip išsiliejęs iš savo krantų Nemunas, gaivina didžiulį kultūros, ekonomikos, mokslo lauką. Ekstatiškasis Kaunas kaip Europos kultūros sostinė neabejotinai turi būti atviras prieštaravimams ir atverti savo paribius pasauliui.