Jo nuomone, JAV komanda primena pasauliui, kodėl Amerika visada diktuoja aukso standartą – esą tai emigrantų šalis, kuri stengiasi rasti jėgą įvairovėje ir vienybę savo nacionaliniame pasididžiavime.

Tai iš tiesų labai įdomi tezė, iš dalies apibūdinanti esminį JAV sėkmės ir klestėjimo arkliuką.

Kad ir ką sakytų Kremliaus ar Šiaurės Korėjos pasekėjai, būtent JAV jau kelis šimtus metų visam pasauliui diktuoja vadinamąjį aukso standartą daugelyje sričių – ekonomikoje, vidaus ir užsienio politikoje, kultūroje, sporte ir daug kur kitur. Kad ir kokie būtų iššūkiai ir grėsmės, JAV visą laiką stumiasi į priekį.

Tačiau ar tikrai prielaida, jog ši šalis yra sukurta iš emigrantų etninės ir kultūrinės įvairovės kokteilio, lemia jos sėkmę?

Iš dalies galima sakyti, jog taip, tačiau žvelgiant giliau, toks požiūris pasirodo esąs pernelyg paviršutiniškas ir atsainus, verčiantis klausti: "Kodėl tada multikultūriškumas nepasiteisino Europos Sąjungoje?"

Norint sukurti tokį tvarų organizmą, kaip valstybė, negalima lengvabūdiškai remtis vien kultūrų įvairove ir jų teisine lygybe. Turi būti tam tikri homogeniškumą užtikrinantys griaučiai, slypintys mentalitete valstybės gyventojų, kurie ištrina ribas tarp gyventojų išorinių skirtumų (pvz., socialinio statuso) ir paverčia juos vienos nacijos atstovais arba lygiaverčiais vienos valstybės piliečiais.

Europos žemyne po Romos imperijos žlugimo ir, beje, daug kur pasaulyje, bene vieninteliais homogeniškumo pamatais buvo būtent individo etninė kilmė ir jo naudingumas bendruomenei. Visam tam naujų spalvų ir skonio suteikė krikščionybės katalikiškoji atšaka, kuri orientuojasi į bendruomenę, individų bendradarbiavimą, bendrų priimtinų normų laikymąsi ir už normų ribų esančių individų aukojimą bendruomenės gerovės labui.

Taip yra todėl, kad būtent katalikybė akcentuoja Dievo ir bendruomenės santykį, iš kurio galima kelti prielaidą, jog net pavienių bendruomenės narių nuodėmės gali užtraukti grupėms visą Aukščiausiojo rūstybę.

Tai lemia padarinius, jog Europos tautos gyvuoja jau šimtus metų, kiekviena susisukusi į savo išskirtinį kiautą.

Iš dalies tai užtikrina jų saugų egzistavimą, tačiau, kita vertus, problemų kelia tarpusavio kultūriniai skirtumai, neleidžiantys priimti kompromisų konfliktuose, kurie neretai kyla dėl vienos ar kitos teritorijos. O svarbiausia – neretai toks požiūris neleidžia tobulėti kiekvienos šalies vidaus kultūrai, nes ji juk jau "tobula" – nieko čia naujo nereikia kurti ir galvoti. Viską jau sugalvojo tavo pirmtakai, taigi tu tik atkartok tai, ką darė jie, kaip papūga, saugok ir puoselėk šablonus bei schemas. Neleisk ne tik sau, bet ir kitiems jų laužyti ir žaloti.

Taip pat katalikiška tradicija lemia ir tai, kad kiekvienas šablonų sergėjimo ir bendruomenės išgyvenimo feodalinėje hierarchijoje turi savo griežtą poziciją, tad jeigu gimei šliaužioti, vargu ar skraidysi, nes toks Viešpaties planas, taip jau lemta, ir nieko čia nepakeisi.

Galbūt toks požiūris tinka tiksliesiems ar gamtos mokslams, kur dukart du visada turi būti keturi, tačiau, kalbant apie sritis, kuriose turi pasireikšti individo išskirtinės savybės, pvz., valia ir atkaklumas (sporte) arba kūrybiškumas ir kitoniškas požiūris (mene), tokia terpė žudo.

Išgyventi čia gali tik absoliutūs konformistai arba tik be galo stiprios asmenybės, kurios, pirmųjų žodžiais tariant, "labai savimi pasitiki" (suprask, visai be reikalo, nes koks nors autoritetas dar nenusprendė, jog tu talentingas).

Ypač įprasta stipriuosius kaltinti arogancija, puikybe, tuštybe ir egoistiškumu. Visas kortas sumaišė protestantizmas, iškėlęs idėją apie individo santykius su Dievu ir individualizuotą kaltę už padarytas tikras ar tariamas nuodėmes gyvenimo kelyje. Individualumo stiprėjimą įprasta sieti su Apšvietos filosofų idėjomis, tačiau būtent protestantiška krikščionybės atšaka yra vienas kertinių to akmenų. Ir tiek Apšvietos filosofų mąstymas, tiek protestantiškas individualizmas yra amerikietiškų homogeninių griaučių pamatas, ką ir galima traktuoti kaip pagrindinį JAV sėkmės visose srityse šaltinį.

Tai lemia rezultatą, kad Johnas Smithas, net būdamas viso labo antros kartos amerikietis, nebėra nei airis, nei italas ar vokietis. Jis yra net ne katalikas ar protestantas. Jis yra tiesiog Johnas Smithas, kuriam patinka džiazas, ir jis jį gros, nepaisant fakto, kad tai yra "juočkių" muzika, kuri visai svetima Johnui jo šaknų požiūriu.

Nebus atsižvelgiama ir į tai, jog visi Johno pedagogai, giminaičiai ir kaimynai nusprendė, kad jis netalentingas muzikantas. Ignoruojama ir tai, kad patys juodukai jaučiasi nejaukiai, stebėdami, kaip kažkoks prisiplakėlis braunasi į jų daržą.

Bėda ta, kad Johnui patinka džiazas, jis juo gyvena ir tiki, jog, kaip ir kiti džiazo korifėjai, pvz., Milesas Davisas, gali išmokti groti savarankiškai. Meistriškumą pagilins praktika, žinios, kolegų darbų klausymas, o kūrybai stimulo suteiks ekscentriški gyvenimo potyriai.

Ir štai Johnas iškeliauja į platųjį pasaulį (Niujorką arba Los Andželą), grubiai tariant, nusispjovęs ant visos bendruomenės, iš kurios kilo. Aišku, Johno istorija gali baigtis tragiškai, bet taip pat gali baigtis ir sėkmingai. Viskas priklauso nuo jo ryžto bei gerųjų samariečių, pasirodžiusių jo kelyje.

Ir verta savęs paklausti: "Ar šis Johno elgesys – egoistiškas?" Galbūt, tačiau jeigu jam pasiseks, Johnas grįš į bendruomenę kaip nugalėtojas – grįš jo darbai, kurie bus aiškiai apčiuopiami įrašų pavidalu. Johnas ne tik nepadarė žalos bendruomenei, bet ir praplėtė jos galimybių ribas, t. y. pakėlė jos lygį.

Tai būtų tipiška JAV sėkmės istorija. Kiekvienas amerikietiškosios svajonės siekimas ir pasiekimas, pradedant JAV įkūrėjais, kurie būdami paprasčiausi vergvaldžiai sugebėjo pasipriešinti Didžiosios Britanijos metropolijai, baigiant baltaodžiu reperiu Eminemu ir pirmuoju juodaodžiu prezidentu Baracku Obama, tai individo pergalės prieš bendruomenę istorija ir būtent tai yra tie homogeniški JAV griaučiai, vienybę skatinantis nacionalinis pasididžiavimas, iš kurio kitos tautos turėtų pasimokyti.