KODĖL SAUGOMOS GRIUVENOS?

Pastebėjau, kad „Klaipėdos“ šeštajame puslapyje kažkas vis paaikčioja, kad išrinkus naują valdžią, miestas kažkaip staiga „išgražėjo“, tad ir aš norėčiau pakalbėti apie miesto gražinimą, tiksliau – apie higieną.

Gyvenu Sulupės gatvės raudoname trijų aukštų daugiabutyje, viename tų, kurių laiptinės dėl aukštų lubų ir drėgmės dvelkia kapinėmis.

Priešais mūsų namą jau dešimtmečius stovi du vienodi apleisti pastatai – buvusi stiklo taros supirktuvė (geltona) ir greta kitas panašus pastatas (mėlynos spalvos), kuriame prieš 30 metų veikė kažkokia trečiarūšė užeiga (gal valgykla), virusi labai šlykščius cepelinus.

Atsimenu tas dienas, kai šios įstaigos dar veikė ir kaip aš su anūkais ėjau ten priduoti tuščių mano vyro, sūnaus bei svainio išgerto alaus butelių.

Mano vaikaičiams labai patiko ten esantis konvejeris, ant kurio pastatydavai tarą ir ši nuvažiuodavo į pastato gilumą. Tada pro langelį išlįsdavo pirštinėta moteriškės ranka ir atiduodavo pinigus, t. y. viskas vykdavo, kaip tarybiniame multiplikaciniame filme.

Visa tai gyvavo dar maždaug 1994–1997 m., kai mano anūkams buvo 3–5 metukai, kitaip tariant, kitame gyvenime, kai dar prezidentas A. M. Brazauskas buvo jaunas, gyvas ir gražus.

Dabar tuose pastatuose jau seniai niekas nebeveikia ir jie jau ne vienerius metus stovi apgriuvę, tušti, išdaužytais langas (ačiū nepriklausomybės laukinukams), prišnerkšti, ir aš, net nebūdama statybų eksperte, galiu pasakyti, kad jie yra avarinės būklės, t. y. pavojingi.

Ten taip pat turbūt dažnai miega benamiai, netrūksta ir narkomanų.

Beje, netoli spaustuvės tame pačiame Žvejybos uoste stovi naujesnis buvusios „Norfos“ pastatas, kurio būklė yra panaši.

Iš kaimynės, turinčios pažinčių savivaldybėje, girdėjau, kad tą geltoną ir mėlyną pastatus planavo nugriauti ir jų vietoje statyti naujus gyvenamuosius, tačiau prasidėjo COVID-19 pandemija, ir šie planai buvo atidėti. Pandemija prislopo, gyvenimas atgijo, ukrainiečiai susipyko su rusais, pasikeitė miesto valdžia, tačiau šių pavojingų pastatų likvidacijos niekas nesiima.

O gal kas nors mano, kad juos reikėtų paskelbti paveldu tam, kad būtų įsiteikta sovietmetį idealizuojantiems rinkėjams? Tarp tų pastatų yra labai graži, jauki, maža mašinų aikštelė, kurioje būtų galima pastatyti paminklą kokiems nors cvirkoms, nėrims, venclovoms ar marcinkevičiams. Tik kad rajone, kaip jau minėjau, gyvena daugiausia laukiniai „paprastų“ tėvų, knygų neskaitantys vaikai ir tą paminklą neabejotinai apdergtų, mat jie ten susirenka parūkyti cigarečių, išgerti alkoholio arba atlikti didelio ir mažo reikalo.

Sumanymas gal ir geras, tačiau net ir tokiu atveju tuos du pastatus reikėtų nugriauti arba suremontuoti ir kuo greičiau.