LAKŠTINGALOS GALVAŽUDŽIAI JAU ATIMA SVEIKATĄ

Klaikus sidabrinių kirų klyksmas varo į neviltį klaipėdiečius. Varnos piktina kitus, nes rausiasi konteineriuose ir prišiukšlina. Įsikūrusi kovų kolonija apdergia automobilius. Siaubūnai kormoranai baigia sunaikinti žuvis ir miškus. Jiems miškų klausimu talkina bebrai.

Šernų iššaudyta per mažai. Vilkai norėjo suėsti paštininkę. Tuoj pasirodys siaubą keliantys liudijimai apie pajūrį nuklojusius karkvabalius, užplūdusias žiedmuses, vapsvas. Teko girdėt net skundą dėl iš proto varančio kikilio čiulbėjimo. Toks lakštingala galvažudys.

Antraštės apie neįmanomą gyvenimą dėl puolančios gamtos – viena už kitą kraupesnės. Visų skundų potekstė ta pati. Niekas nieko nedaro. Neiššaudo kormoranų. Neišnuodija tinklus draskančių ruonių. Nuo varnų neuždaro konteinerių. Neišvaiko klykaujančių kirų, neišnaikina vilkų.

Tik gulbes turi gelbėti visi: gaisrininkai, policininkai, aplinkosaugininkai. Net jei prišalusi eketėje – šliaužti ir iškirsti iš ledo. Gražus gyvūnas – mylėkime ir gerbkime, negražus – naikinkime. Sukurkime aplinką tik iš gražių. Negražūs kovai tegu nenaikina karkvabalių. Valdžia iš mokesčių mokėtojų pinigų tegu negyvėliais nuklotą pajūrį tvarko arba užpila nuodų toną kitą. Gamta turi būti graži, maloni ir, pageidautina, šilkinė. Niekas čia neturi durti, triukšmauti, kvepėti ar kandžiotis. Turi būt tvarka. Panaši į tokį botanikos sodą, kurį supa tik gėlytės ir drugeliai. Jokiu būdu ne dėlės. Jos – parazitai.

"Ar šiame miške yra erkių"? Klausiama apie padarus, kurie dažniausiai randami žolėje ir gyvena visur, kur yra nors gramas natūralumo. Jų gali būti kiekvienoje pievelėje.

Net žuvų gaudytojai baisisi gamta. Jos vitališkumas ir savireguliacija – nepakeliamas blogis. Netvarka.

Politikas, nepademonstravęs neapykantos kormoranui, – politinis lavonas. Kaip ir tas, kuris nekirstų miškų nenaudojamam aerouostui. Maždaug 200 tūkst. ha per metus plynų kirtimų Lietuvoje yra gėris visiems. Eksportas gi žaliavos. Baisu tik dėl per 20 metų kormoranų išdžiovintų 30 ha miškų. Čia tai nuostolis – blogis, nepakeliama našta. Tai yra maždaug tiek, kiek kasmet vidutiniškai kiekvieną dieną per pusdienį iškertama.

Bet gamtą vis tiek mylime. Ežiukui, plėšrūnui vabzdžiaėdžiui duodame obuolių. Tik bijome rupūžių, nes karpomis apeisime, ir šikšnosparnių – kad šukuosenos nesugadintų. Kregždžių lizdus nuteškiame, kad sienos nenudergtų, čiurlių lizdus užmūrijame namus renovuodami.

Bet va, pavasariais vyksta masinė inkilėlių varnėnams kabinimo šventė, globosime juos. Paukščiai yra varnėnai. Ir ką? Ogi nieko. Taip gyvename XXI amžiuje.