SILPNIAUSIA NATO GRANDIS?

Lietuvoje lankęsis amerikiečių generolas Benas Hodgesas pažėrė kritikos Lietuvai, kad ji daug reikalauja iš kitų, tačiau mažai daro pati ir per daug dėmesio skiria diskusijoms. B. Hodgeso kritika yra nemaloni, bet teisinga, tačiau nemaloniausia tai, kad amerikietis nepasakė nė penktadalio tos nemalonios tiesos, kurią būtina pasakyti.

Tiesa yra ta, kad nemenka dalis Lietuvos gyventojų nori, kad valstybė liktų Rusijos įtakos zonoje arba netgi prisijungtų prie Rusijos Federacijos, ir baisiausia, kad to trokšta ne vien etniniai rusai, rusakalbiai ar „litovcai mužikai“, kuriems „prie ruso buvo geriau“ ir kuriems A. Lukašenka geras „viras“, nes „viską sutvarkė pas save“.

To nori nemažai lietuvių, net ir tų, kurie gimė nuo 1991 iki 2007 m. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Praėjusiais metais lankiausi kino teatre, o bene kiekviename seanse pasitaiko „tikrų virų“, kurie garsiai pliurpia telefonu, taip, kad visi kiti girdėtų, ką jie veikė savaitgalį, su kuo buvo susitikę, kaip jie gėrė pirtelėje ir kaip pirko bilietus į Selo koncertą.

Ekrane, pasirodžius reklamai, skatinančiai aukoti Ukrainai ar pabėgėliams ukrainiečiams, viena tokia vyriškos lyties „boba“ savo draugeliams sarkastišku balsu ištarė: „Trouk telefoną.“

Vėliau reklamavo prastą ukrainiečių filmą apie snaiperį, ir jaunasis kretinas prapliupo garsiai rėkti: „Nu kas čia daba vyksta? Kiek čia šitą daba galima rodyti?“

Kiek buvo metų šitam veikėjui? 25, gal 30. Ar jis buvo rusas? Spėju, kad ne. Savo išvaizda nei jis, nei jo draugeliai nepriminė visiškų atmatų ar juodadarbių. Apranga buvo kukli, bet ne skurdi, veidai ir arogantiški balsai liudijo labiau apie gyvenimą privačioje sodyboje ir apie pusbrolių-švogerių ryšius rajono savivaldybėje nei apie kančias prekybos centro kasose ir niūrią rutiną bendrabutyje.

Kitas dar nemalonesnis nutikimas buvo vėliau, įpusėjus metams, kai vietiniai rajono vaikai (gimę 2010–2014) kažką nežinia kam rėkė choru apie laivą ir ėjimą na...i. Bėda tik ta, kad tuo metu netoli mūsų rajono stovėjo atplaukęs amerikiečių laivas, tad susidarė įspūdis, kad mažieji degeneratai liejo pagiežą ant tariamo JAV imperializmo. Ar tie vaikai buvo rusai? Ne. Kodėl jie taip elgėsi? Kas tai? Maištas? Tėvų ir senelių, kurių jaunystė prabėgo chruščiovų-gorbačiovų laikais, auklėjimo padariniai?

Dar 2014 m. pavasarį ir vasarą, diskutuojant apie Maidaną ir Krymo aneksiją, neretai tekdavo susidurti su gana inteligentiškais žmonėmis, kurie labai tolerantiškai žiūrėjo į tų metų Rusijos veiksmus, dėl Maidano vertė kaltę CŽV arba Mosadui, nors visą laiką akcentuodavo, kad jie yra „lietuviai, tremtinių ir partizanų vaikai, aktyvūs Sąjūdžio dalyviai, Šaulių sąjungos nariai“. Vėliau nemažai jų puolė giedoti ditirambus D. Trumpui, o prasidėjus pasaulinei pandemijai, įsitraukė į antivakserių isteriją bei šeimų maršą.

Iš visų šių pavyzdžių susidaro įspūdis, kad nemenka Lietuvos gyventojų dalis arba nori priklausyti Rusijai (nes laiko ją kažkuo geresne už JAV bei ES), arba visiškai nieko nenutuokia politikoje ir nesuvokia, kad tokios menkos valstybėlės kaip Lietuva, neturėdamos įtakingų globėjų (pvz., JAV), bus greitai prarytos.

Praėjusiais metais ne kartą savęs klausiau, ar Rusijai įsiveržus Lietuvos gyventojai pademonstruotų tokią drąsą ir užsispyrimą, kaip ukrainiečiai? Šiuo metu peršasi įkyri mintis, kad to nebūtų. Netgi susidaro įspūdis, kad specialios operacijos Lietuvoje apskritai neprireiktų. Užtektų vieno dirbtinai išpūsto skandalo (kuriame svarbiausią vaidmenį vaidintų pedofilija), vienos rimtesnės dezinformacijos kampanijos, ir Lietuvoje įsitvirtintų Kremliui palankūs politikai.

O tada, žinoma, lauktų referendumas (universalus politinis vaistas nuo visų ligų).

Kitaip tariant, viskas būtų labai panašiai, kaip prieš daugiau nei 80 metų.