Kol vilniečiai dūsta kamščiuose ir bando ištrūkti iš senamiestyje paspęsto kilpinio judėjimo, miesto vadovai (neįtikėtina!) nesiliauna diskutuoti apie tai, kas jau buvo aptarta, išdiskutuota ar net suprojektuota prieš daugelį metų.

Taigi, nepraėjo nė ketveri metai nuo to laiko, kai meras Remigijus Šimašius porino apie Šiaurinės gatvės svarbą Vilniui ir pasauliui ir, sukvietęs visus į priešrinkiminę diskusiją, pristatė šį itin reikšmingą projektą. Tai buvo gūdžiais 2019 m. Ir štai išaušo 2023 m. ir R. Šimašius vėl kviečia visuomenę diskutuoti apie tą patį – Šiaurinę gatvę! Tiesa, į šią diskusiją jau įsiliejo ir Europos Komisija. Tačiau apie viską iš eilės.

Tai apie ką gi taip nori padiskutuoti kadenciją baigiantis, bet Vilniaus tarybos nario mandato sieksiantis meras? Gal apie tai, kaip pernai liepą jo vadovaujama savivaldybė išdavė statybos leidimą Šiaurinės gatvės atkarpos I etapo įrengimui?

Techninis projektas buvo tikrai įspūdingas: du viadukai, šešių eismo juostų gatvė, šaligatviai, dviračių takai, požeminė perėja, daugiau želdynų. Miestas iš esmės projektavo tranzitinę gatvę rajonų gyventojams įsilieti į Vakarinį aplinkkelį. Tačiau visai netikėtai, po vilniečiams apkartusio gatvių „standarto“ priėmimo, sugalvota ne tik atsisakyti dviejų viadukų, bet dar ir siaurinti Šiaurinę gatvę! Esą miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis tiesiog ėmė ir persigalvojo… Pasak jo, tokia gatvė nesukurs pridėtinės vertės ir bendrojo gėrio. Kas tas bendrasis gėris, nebesupranta niekas.

Kaip niekas nesupranta, kam iš viso reikėjo projektuoti ir gaišti tiek laiko, o po to iš esmės keisti gatvės koncepciją? Kodėl R. Šimašius vėl nori diskutuoti? Ir ką tokios diskusijos reiškia miestui?

Reiškia nei daug nei mažai: projekto keitimą, naują derinimą, naują statybos leidimą. Paskaičiuokime: pirmuoju atveju Šiaurinės gatvės I etapo techninis projektas viešintas 2019 m., o statybos leidimas gautas 2022 m. Tad naujieji pakeitimai reikštų dar prarastus trejus metus. Bet vilniečiai kantrūs ir, tiesą pasakius, jų nuomonė miesto vadovui niekada nebuvo labai įdomi.

Jau pirminiai Šiaurinės gatvės koncepcijos pakeitimai kėlė gyventojų nepasitenkinimą ir dėl to, kad trūko aiškios vizijos, ir dėl to, kad miesto valdžia tiesiog nekomunikavo. Tad kol R. Šimašius feisbukiname burbule diskutavo su savo gerbėjais, į Šiaurinės gatvės diskusiją ėmė ir įsiliejo Europos Komisija. Mat Šiaurinė gatvė eis per Šeškinės ozą, t. y. ledynmečio suformuotą unikalią teritoriją. Teritorijoje yra unikalusis nuo ledynmečio neužakęs Šeškiuko ežeriukas.

Europos Komisija nurodė, kad miestas, planuodamas šią gatvę visoje atkarpoje, turėjo atlikti poveikio aplinkai vertinimą ne tik pirmam etapui, bet ir visai gatvės apkarpai praktiškai iki Žirmūnų. Ir ką gi – prarastus metus ir išleistus mokesčių mokėtojų pinigus dabar R. Šimašius dangstosi Europos Komisijos reikalavimais. Nors poveikio aplinkai tyrimo sėkmė – jo kaip mero politinė atsakomybė.

Tik nepanašu, kad Vilnių jau beveik aštuonerius metus valdantis R. Šimašius aiškiai supranta žodį „atsakomybė“. Jam greičiau priimtinesnis žodis „amžinas įšalas“ su įšaldytais baseinais, stadionais ar devynerius (!) metus trunkančiu Neries krantinių tvarkymu.