Taigi, nepraėjo nė ketveri metai nuo to laiko, kai meras Remigijus Šimašius porino apie Šiaurinės gatvės svarbą Vilniui ir pasauliui ir, sukvietęs visus į priešrinkiminę diskusiją, pristatė šį itin reikšmingą projektą. Tai buvo gūdžiais 2019 m. Ir štai išaušo 2023 m. ir R. Šimašius vėl kviečia visuomenę diskutuoti apie tą patį – Šiaurinę gatvę! Tiesa, į šią diskusiją jau įsiliejo ir Europos Komisija. Tačiau apie viską iš eilės.

Tai apie ką gi taip nori padiskutuoti kadenciją baigiantis, bet Vilniaus tarybos nario mandato sieksiantis meras? Gal apie tai, kaip pernai liepą jo vadovaujama savivaldybė išdavė statybos leidimą Šiaurinės gatvės atkarpos I etapo įrengimui?

Techninis projektas buvo tikrai įspūdingas: du viadukai, šešių eismo juostų gatvė, šaligatviai, dviračių takai, požeminė perėja, daugiau želdynų. Miestas iš esmės projektavo tranzitinę gatvę rajonų gyventojams įsilieti į Vakarinį aplinkkelį. Tačiau visai netikėtai, po vilniečiams apkartusio gatvių „standarto“ priėmimo, sugalvota ne tik atsisakyti dviejų viadukų, bet dar ir siaurinti Šiaurinę gatvę! Esą miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis tiesiog ėmė ir persigalvojo… Pasak jo, tokia gatvė nesukurs pridėtinės vertės ir bendrojo gėrio. Kas tas bendrasis gėris, nebesupranta niekas.

Kaip niekas nesupranta, kam iš viso reikėjo projektuoti ir gaišti tiek laiko, o po to iš esmės keisti gatvės koncepciją? Kodėl R. Šimašius vėl nori diskutuoti? Ir ką tokios diskusijos reiškia miestui?

Reiškia nei daug nei mažai: projekto keitimą, naują derinimą, naują statybos leidimą. Paskaičiuokime: pirmuoju atveju Šiaurinės gatvės I etapo techninis projektas viešintas 2019 m., o statybos leidimas gautas 2022 m. Tad naujieji pakeitimai reikštų dar prarastus trejus metus. Bet vilniečiai kantrūs ir, tiesą pasakius, jų nuomonė miesto vadovui niekada nebuvo labai įdomi.

Jau pirminiai Šiaurinės gatvės koncepcijos pakeitimai kėlė gyventojų nepasitenkinimą ir dėl to, kad trūko aiškios vizijos, ir dėl to, kad miesto valdžia tiesiog nekomunikavo. Tad kol R. Šimašius feisbukiname burbule diskutavo su savo gerbėjais, į Šiaurinės gatvės diskusiją ėmė ir įsiliejo Europos Komisija. Mat Šiaurinė gatvė eis per Šeškinės ozą, t. y. ledynmečio suformuotą unikalią teritoriją. Teritorijoje yra unikalusis nuo ledynmečio neužakęs Šeškiuko ežeriukas.

Europos Komisija nurodė, kad miestas, planuodamas šią gatvę visoje atkarpoje, turėjo atlikti poveikio aplinkai vertinimą ne tik pirmam etapui, bet ir visai gatvės apkarpai praktiškai iki Žirmūnų. Ir ką gi – prarastus metus ir išleistus mokesčių mokėtojų pinigus dabar R. Šimašius dangstosi Europos Komisijos reikalavimais. Nors poveikio aplinkai tyrimo sėkmė – jo kaip mero politinė atsakomybė.

Tik nepanašu, kad Vilnių jau beveik aštuonerius metus valdantis R. Šimašius aiškiai supranta žodį „atsakomybė“. Jam greičiau priimtinesnis žodis „amžinas įšalas“ su įšaldytais baseinais, stadionais ar devynerius (!) metus trunkančiu Neries krantinių tvarkymu.

Viešo transporto sektorius tokiems miestams, kaip Talinas yra prioritetinis. Talinas, kuriame viešasis transportas nemokamas miesto gyventojams, 2022 metams skyrė papildomus 20 milijonų vairuotojų atlyginimams didinti, naujiems dujiniams ir hibridiniams autobusams įsigyti bei net 8 papildomoms modernaus tramvajų linijoms įrengti. Vilniaus viešasis transportas funkcionuoja dar ir su sovietmečio suplanuotais sprendiniais, t. y. dyzeliniais autobusais ir vakar dienos transportu – troleibusais.

Talino tikslas – iki 2035 m. pasiekti, kad viešasis transportas būtų elektrinis, varomas elektriniais autobusais ir tramvajais. Planas ne tik ambicingas, bet ir orientuotas į gerų darbo sąlygų kūrimą vairuotojams. Savo ruožtu Vilnius toliau investuoja ir į troleibusus, nors pagal SĮ Susisiekimo paslaugų atliktą galimybių studiją dėl troleibusų eismo sutrikimų Vilniuje per metus net 37 tūkstančiai viešojo transporto keleivių ir 292 tūkstančiai eismo dalyvių patiria nepatogumus.

Kitokiomis nuotaikomis gyvena ir Vilniaus viešojo transporto vairuotojai. Vilniaus viešojo transporto profesinė sąjunga pranešė, kad net 760 darbuotojų planavo stabdyti savo darbo sutarčių vykdymą. Tik teismų pagalba vadovybė sugebėjo taip pat laikinai sustabdyti streiko pradžią, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2022-ųjų gegužės 24 d. priėmė nutartį, kuri iš esmės uždegė žalią šviesą vairuotojų streikui. Teismas priminė, kad darbuotojų teisė streikuoti yra pamatinė teisė, suteikianti galimybę ginti jų ekonominius, socialinius interesus. Vienintelis barjeras, kurį dar turės įveikti darbuotojai, tai yra sulaukti Seimo nepaprastosios padėties panaikinimo. Galime tik pagalvoti, koks chaosas gali sukaustyti miestą, kuriame kasdien pervežama apie 400 tūkst. keleivių. Nedžiugina ir tai, Vilniaus viešasis transportas fiksuoja mažėjantį keleivių kelionių skaičių nuo 2019 metų, t. y. mažiau žmonių naudojasi viešuoju transportu.

Viešojo transporto vairuotojo darbas tikrai sunkus ir atsakingas. Darbas slenkančiu grafiku, reikia keltis naktimis. Už vairuotojo nugaros keleiviai, kurie turi saugiai pasiekti kelionės tikslą. Kelyje, pripažinkime, egzistuoja pastovūs iššūkiai. Nesilaikant nustatyto važiavimo grafiko kyla didžiulė įtampa, taip pat realios sankcijos. Į mane pasikreipusių darbuotojų dalis net išreiškė norą, kad įmonėje dirbtų psichologas, kuris padėtų tvarkytis su darbe patiriamu stresu. Šiuo metu Vilniaus viešojo transporto bendrovėje trūksta apie 150 vairuotojų, kas reiškia, kad esamiems vairuotojams tenka dirbti ilgus viršvalandžius ir dėl to neabejotinai nukenčia vilniečiai.

Darbuotojų dalis net išreiškė norą, kad įmonėje dirbtų psichologas, kuris padėtų tvarkytis su darbe patiriamu stresu.

Vilniaus viešasis transportas savo svetainėje skelbia, kad autobusų, troleibusų vairuotojų vidutinis mėnesinis atlyginimas šių metų pirmą ketvirtį buvo apie 950 eurų „į rankas“. Tai tikrai nėra pakankamas atlyginimas už tokį atsakingą darbą. Pavyzdžiui, įmonės vadovo atlyginimas yra 8 tūkst. eurų „ant popieriaus“. Atskaičius mokesčius, gauname, kad vairuotojas gauna apie 5 kartus mažesnį atlyginimą. Sutiktina, kad atsakomybių spektras direktoriui yra didelis, tačiau metinei infliacijai gegužės mėnesį fiksuojant 18,9 proc., atlyginimo politika tikrai nėra teisinga. Skelbiamas atlyginimas taip pat atsilieka ir nuo vidutinio darbo užmokesčio, gaunamo sostinės regione. Pavyzdžiui, Kaunas šioje vietoje supranta situacijos rimtumą ir jau nuo šių metų liepos mėnesio darbo užmokestį vairuotojams planuoja didinti dar 10 proc.

Būtina imtis skubių priemonių, kad ateinantis rugsėjis netaptų chaosu Vilniaus gatvėse.

Apie 150 vairuotojų trūkumas signalizuoja, kad ši miestui svarbi profesija nėra patraukli ir apeinama jaunimo. Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojų atlyginimai prasideda nuo 2 tūkst. Eur „į rankas“. Dar gegužės mėnesį sostinės taryboje buvo padidintas VVT keleivių vežimo įkainis vienam kilometrui, todėl dėl to miestas turės papildomai mokėti 6,7 mln. eurų. Taigi, miestas turi visas galimybes pasirūpinti vairuotojais, kurie užtikrina sklandų susisiekimą. Neatmestina, kad didėjant vairuotojų trūkumui, įmonės veikla tiesiog natūraliai važiuos streiko sąlygomis net jo neskelbiant.

Svarbu išgirsti ir tai, kad reikėtų atsisakyti dalies atlyginimo mokėjimo kaip kompensacijos už kilnojamąjį darbą. Šiai atlyginimo daliai negalioja socialinės garantijos (stažas pensijai gauti, atostoginiai ir kt.). Poreikį panaikinti šią praktiką jau ne kartą yra išsakę darbuotojai. Suprantama, kad tai nėra lengvi sprendimai, nes konkuruojantiems vežėjams tokią atlyginimų dalį mokant kaip kompensaciją už kilnojamąjį darbą, mažėtų Vilniaus viešojo transporto konkurencingumas. Tačiau prisiminkime, kad R. Šimašius yra Laisvės partijos pirmininko pavaduotojas. Savo ruožtu Susisiekimo ministro pareigas eina Laisvės partijos deleguotas atstovas. Taigi, kompensacijos už kilnojamąjį darbą tvarką galėtų aiškiau reglamentuoti Seimas.

Subalansuota kolektyvinė sutartis leistų išspręsti sąlygas dėl darbo apmokėjimo, garantijų ir kitų rūpimų klausimų. Vilniuje kasdien pervežama apie 400 tūkst. keleivių. Nors autobusų parkas ir atnaujintas, bet kelionių skaičius Vilniaus mieste nesiekia 2014-2015 metų lygio. Metas sėsti prie derybų stalo, nes panašu, kad rugsėjis bus kaip niekad įtemptas. Jei jau nesilyginame į Taliną, bent jau vykimės Kauną. Ir jei įvyks viešojo transporto darbuotojų streikas, tai bus politinis R. Šimašiaus ir Vilniaus viešojo transporto vadovų pralaimėjimas, dėl kurio kentės vilniečiai.

Pirma, tik pradėjus dirbti sostinės taryboje susidarė įspūdis, kad „teisės viršenybė“ merui R. Šimašiui neegzistuoja, o kai kurie jo veiksmai galimai primena ne buvusio teisingumo ministro veiksmus, o liūdnai pagarsėjusio Klaipėdos politiko Viačeslavo Titovo pasisakymus, kuriuos teismas vertino kaip neteisėtus nurodydamas, kad V. Titovas tyčia šmeižė mirusiojo Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą, kurstė neapykantą, todėl turi atsakyti pagal įstatymo raidę.

Nėra jokios abejonės, kad K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas, J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimas pakurstė neapykantą, sumenkino Lietuvos istorijai nusipelniusias asmenybes.

Priminsiu, kad K. Škirpa už narsumą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu. J. Noreikia-Generolas Vėtra apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką dar 1991 metais. Nors ir buvo norinčių, istorinės išvados dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnų nepakeistos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 metais. Taigi, tokie apdovanojimai nedalinami bet kam ir bet kaip. Tačiau R. Šimašius nusprendė būti aukščiau visų institucijų. Prasideda feisbuko teismas.

K. Škirpos atveju jo nuopelnams perrašyti užteko tokių neįrodytų kaltinimų „nevienareikšmiška veikla“, tačiau jokių realių įrodymų, kad K. Škirpa būtų prisidėjęs prie žydų tautos tragedijos nėra, ką patvirtina Genocido ir rezistencijos tyrimo centras. J. Noreikos-Generolo Vėtros atveju apskritai nebuvo jokio civilizuoto sprendimo, o tik vienasmenis mero solo. Deja, Vilnius galimai turi savo V. Titovą, kurio veiksmai kelia abejonių ne tik dėl lojalumo Lietuvos valstybei.

Įdomu tai, kad K. Škirpos atveju priimtas sprendimas panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą, tačiau nuspręsta toje pačioje alėjoje įrengti jam atminimo lentą. Tuo tarpu Generolo Vėtros atveju nuspręsta nulupti jo atminimo lentą. Tokie sprendimai stokoja ir elementarios logikos.

Antra, vidaus reikalų ministras yra patvirtinęs gatvių pavadinimų nustatymo tvarką, kurioje aiškiai nurodyta, kad pavadinimai su asmenvardžiais turi būti parenkami vertinant personalijų nuopelnus valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims“. Personalinius K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnus mūsų istorijai jau įvertino, būtent todėl daugelį metų turėjome K. Škirpos vardo alėją ir Generolo Vėtros atminimo lentą. R. Šimašius, nebūdamas istorikas, pats vienasmeniškai nusprendė atlikti „politinį teismo procesą“ ir surašyti „kaltinamąjį aktą“ J. Noreikai-Generolui Vėtrai bei K. Škirpai. Generolo Vėtros atveju pats R. Šimašius vienasmeniškai įsakė nulupti atminimo lentą, t. y. pats įvertino istorinės asmenybės personalinius nuopelnus. Toks sprendimas yra neteisėtas, nes Vietos savivaldos įstatymas nenumato tokios mero teisės, atvirkščiai, tą turi daryti specialių žinių turintys ekspertai ir tik tada politikai sprendimą priima kolegialiai. Mero, priminsiu, pareiga yra pirmininkauti tarybos posėdžiams, bet ir čia R. Šimašius kalbos ir veiksmai stokoja teisingumo ir teisėtumo.

Trečia, kaip transporto eismą reguliuoja Kelių eismo taisyklės, kurių privalome laikytis, taip politikams dirbant sostinės taryboje privalu vadovautis tarybos veiklos reglamentu, kuris reguliuoja „politinį darbo eismą“. Būtent jame aiškiai nurodyta, kad tarybos narys turi teisę rengti ir teikti tarybos sprendimų projektus. Lietuvos laisvės sąjunga pastoviai teikia siūlymus, kurie palengvintų vilniečių gyvenimą, sąžiningiau paskirstytų mokesčių mokėtojų pinigus. Pasirodo, R. Šimašiui teikiami tarybos sprendimo projektai tiesiog ciniškai braukiami iš tarybos darbotvarkės jų net nepradėjus svarstyti. Apie demokratijos erozijas nekalbėsiu, bet elementarių politinio darbo eismo taisyklių privalu laikytis net ir R. Šimašiui. Galima atmesti siūlymus, juos kritikuoti, bet neleisti išvis jų teikti yra ne tik neteisėta, bet ir antikonstituciška. Nors pats R. Šimašius ir kalba apie laisvą sostinę, tačiau realiai savo veiksmais priešina visuomenę, apriboja laisvės principus bei pamina elementarias darbo tvarkos taisykles.

Ketvirta, įvertinus tai, R. Šimašiaus draugė ne teisė, o feisbukas. Teisė reikalauja laiko ir tikslumo, būtina gilintis į detales, kurios dažnai būna priešingos nei socialinių tinklų poreikis – „duokite skandalą“. Teisė priešinga skandalui, nes išklauso skirtingas puses, žiūri į dokumentus ir laikosi procedūrų. Tai netinka feisbukui, kuriam kiekvieną rytą reikia skubios skandalingos žinios ir daug „like“. Todėl šiuo metu tiek daug Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų, kurie nesusiję su teisingumu ir teise, o kiek dar visuomenė nežino.