APIE EMIGRACIJĄ

2017 m. gruodį emigruojančių iš Lietuvos gyventojų skaičius buvo mažesnis nei imigravusių. Juodžiausi emigracijos laikai jau yra praeityje. Galbūt. Tik kas iš to?

Emigracija iš Lietuvos mažėja, bet tai nėra šalies ekonomikos augimo ar bendrai valstybės ekonominio išsivystymo padarinys. Tiesiog natūraliai mažėja žmogiškieji ištekliai – nuo 1990 m. Lietuva ne tik neteko jau beveik 1 mln. gyventojų, bet ir vaikų po nepriklausomybės šalyje gimsta gerokai mažiau. Negali emigrantų upė amžinai būti srauni. Nieko stebėtino, kad ateityje matysime gerokai mažesnius emigracijos rodiklius, nei matėme pernai, kai iš Lietuvos išvažiavo daugiau nei 50 tūkst. žmonių.

Vertėtų rūpintis net ne emigracija, o likusiaisiais Lietuvoje. Konkrečiau, kiek šalies gyventojų yra senjorai, kiek moksleiviai ar studentai, kiek dirba valstybiniame sektoriuje ir t.t. Kitaip tariant, koks Lietuvoje yra santykis tarp žmonių, kuriuos reikia išlaikyti, ir tų, kurie išlaiko.

Kalbų, kad po dešimtmečio ar kelių Lietuvoje gyvens daugiau nei 3 mln., jau girdėjome. Apie tai, regis, kadaise užsiminęs buvęs premjeras Algirdas Butkevičius. Vis dėlto yra tam tikri ekonominiai dėsniai, su kuriais, nekeičiant ekonominės struktūros, nepakovosi. Pusiau periferijos statusą turinčios (iki galo neišsivysčiusios) valstybės, tokios kaip Lietuva, buvo, yra ir, tikėtina, bus žmogiškųjų bei kitų išteklių tiekėjos išsivysčiusioms (branduolio) valstybėms. Kadangi branduolio valstybės kuria ir gamina aukštos pridėtinės vertės produkciją (pavyzdžiui, aukštųjų technologijų), o ši produkcija yra brangi, tai ir jų gyventojai uždirba daug. Pusiau periferijos statusas reiškia, kad valstybė daugiausia pagamina ir parduoda pigią pramoninę bei žemės ūkio produkciją ar žaliavas, o iš branduolio importuoja aukštųjų technologijų pramoninę produkciją. Šis netolygumas nulemia ne tik žemus atlyginimus ir dideles kainas (pusiau periferijoje), bet ir natūralią gyventojų emigraciją į branduolio šalis.