Dabar ubagų nebeliko. Pasėdi vienas kitas vargeta prie bažnyčios durų prieš šv. Mišias, ir viskas. Nors esame turėję net Ubagų karalių (tokio titulo nusipelnė ir savivaldoje, ir mero kėdėje, ir Seime sėdėjęs politikas „iš liaudies“ Vytautas Šustaustas), ubagų nėra. Špitoles pakeitė labdaros organizacijos, socialinių pašalpų sistema leidžia išgyventi didžiausiems bėdžiams. Miestuose irgi pasistengta apsivalyti nuo elgetų (taip šių dienų kalbininkai ragina vadinti ubagus) – socialinės tarnybos juos kaipmat išveža į nakvynės namus. Netgi Kryžių kalnas, sutraukdavęs būrių elgetų, turi taisyklę – elgetauti šioje sakralioje vietoje draudžiama.

Taigi ubagų nėra, užtat dvasinės ubagystės – sočiai. Tik šios kategorijos ubagai su ištiesta ranka šventoriuje nesėdi. Iš ubago lazdos jų nepažinsi. Jie – nei luoši, nei vargstantys. Anaiptol – gyvena turtingai, rengiasi puošniai, važinėja prabangiais automobiliais. Rūpinasi tik savo interesais.

Iš ko pažinti dvasios ubagą? Visų pirma, iš santykio su kitais. Garbingas kitus gerbia, o dvasios ubagas – niekina. Mat turi galios ir moka ja naudotis. Su žodžiais nesiskaito. Gali net ir padugnių žargonu prabilti arba, atvirkščiai, užglosto ausis gražbylyste, kad galėtų manipuliuoti kitais. Jie netgi išsitreniravę charizmą, kuri padeda kurti iliuzijų ūkus. O štai skrupulų jie neturi. Meluoti ir išnaudoti galimybes be jokios sąžinės graužaties jiems – tarsi kvėpuoti. Vardyti požymius toliau ar jau pakaks? Atpažįstate tokių?