palydovus bei fiksavo kiekvieną akimirką, tačiau jis veikiausiai dėl to pernelyg nepyko. Juk Nikita pirmiausia buvo politikas, o kiekvienas patyręs politikos vilkas visada puikiai žino arba bent jau nujaučia, kiek daug galima išlošti reikiamoje vietoje bei reikiamu laiku priešais įjungtas kameras, fotoaparatus ar mikrofonus garsiai pagadinus orą.

Pasikviesdami Nikitą pas save, amerikiečiai veikiausiai siekė, kad Kremliaus šeimininkas pats savo akimis pamatytų amerikietiško gyvenimo būdo pasiekimus ir galiausiai įsitikintų, kad laisvosios rinkos ekonomiką praktikuojančios šalys yra visokeriopai pranašesnės už SSRS, Šiaurės Korėją ar Kinijos Liaudies Respubliką.

Nikita tą puikiai suprato, tad iš anksto, ciniškai padedamas pagalbininkų, sutelkė savosios pagiežos atsargas tam, kad prireikus galėtų nors šiek tiek suniekinti geopolitinius konkurentus. Pasakojama, kad jis anksti rytą palikęs Vašingtoną ir nukeliavęs į Beltsvilio Merilande (angl. Beltsville, Maryland) eksperimentinę žemės ūkio stotį (1959 m. rugsėjo 16 d.) skundėsi, kad kiaulės esą pernelyg storos, o kalakutai – per maži.

Kiek vėliau jis grįžo į Vašingtoną pietums, tačiau atvykus į „Nacionalinį žiniasklaidos klubą“ (angl. „The National Press Club“) skiemenuoti banalių lozungų apie santykių gerinimą bei pasaulinės taikos skatinimą, jam teko susitikti su žurnalistais ir atsakinėti į įvairius provokuojančius klausimus.

Į vienus jis atsakė gana piktai, o kitus nuslopino pasitelkęs stačiokišką humorą. Pvz., priminus jam priskiriamą frazę: „Mes jus palaidosim!“ (rus. „My vas pochoronim!“) jis atsakė, kad jo gyvenimas esą bus pernelyg trumpas ir jis nespėsiąs visų palaidoti.

Vėliau tą pačią dieną jis važinėjosi po Vašingtoną automobiliu ir apžiūrinėjo Jungtinių Valstijų sostinę, o dienai besibaigiant visas atrakcijas vainikavo arbatėlės gėrimas su Senato užsienio reikalų komiteto nariais. Pasak vieno anekdoto, Nikita jiems pasakęs, kad yra karpa ir jis pats asmeniškai nieko negalįs padaryti, kad ji būtų pašalinta, t. y. jis pasiūlęs komiteto nariams bei kitiems amerikiečiams susitaikyti su komunizmo neišvengiamybe.

Rugsėjo 17 d. Nikita traukiniu išvyko į Niujorką, kur jį turėjo pasitikti 102-asis miesto meras, Robertas Ferdinandas Wagneris jaunesnysis (1910–1991), o kitą dieną (rugsėjo 18 d.) jis nurūko bemaž šimtą mylių tam, kad susitiktų su buvusia pirmąja ponia Anna Eleanora Roosevelt (1884–1962) ir aplankytų jos vyro Franklino Delano Roosevelto (1882–1945) kapą bei šio JAV prezidento memorialinę biblioteką. Vizitas buvo gana skubotas, formalus ir veikiausiai nelabai nuoširdus, mat dar tą pačią dieną Nikita turėjo skubėti atgal į Niujorką rėžti populistinio pobūdžio kalbos apie pasaulinę taiką Jungtinių Tautų (angl. „United Nations“) būstinėje.

Tą pačią dieną jo laukė susitikimas su 49-uoju Niujorko valstijos gubernatoriumi, žymios „kapitalistų“ Rockefellerių šeimos atstovu Nelsonu Aldrichu (1908–1979) bei turistinis pasivažinėjimas po Manhataną. Teigiama, kad dangoraižiai Nikitai nepalikę didelio įspūdžio ir jis burbėjęs, kad pamačius vieną jų, iš esmės būni pamatęs juos visus.

Rugsėjo 19 d. Nikita sėdo į lėktuvą, turėjusį jį nugabenti į Los Andželą, t. y. į kitą Šiaurės Amerikos žemyno pusę, tačiau prieš skrydį jis nepatingėjo padėkoti niujorkiečiams už svetingumą bei padūsauti dėl prarastų progų pabendrauti su „paprastais“ šio miesto gyventojais.

Atvykus į Los Andželą, Nikita kartu su visa svita buvo nugabentas į „20th Century Fox“ vadovybės suorganizuotą apsirijimo orgiją, kurioje jo laukė žymiausia to meto Holivudo grietinėlė. Čia taip pat jį pasiekė nemaloni žinia, skelbianti, kad Kremliaus šeimininkui nebus leista apsilankyti labiausiai jį dominusiame amerikietiškame objekte – Disneilende (angl. „Disneyland“), mat, anot Los Andželo policijos vadovybės, miesto pareigūnai jame negalėsiantys užtikrinti svečio saugumo.

Išgirdęs šią žinią, Nikita labai supyko, tačiau tai jam nesutrukdė užlipti ant pakylos ir pasakyti panegirikos sau pačiam iš serijos „Gimiau skurde, augau varge, nuo mažų dienų daug bei sunkiai dirbau, o dabar, žiūrėkite, kas esu“.

Po puotos Nikita vis dar burnojo dėl atšauktos kelionės į Disneilendą, tačiau Los Andžele buvo ir kitų atrakcijų, tad pasibaigus ėdimui, jis buvo palydėtas į filmavimo aikštelę pasižiūrėti, kaip statomas miuziklas „Kankanas“ („Can-Can“, 1960). Tai buvo gana pikantiško pobūdžio filmas (tiems laikams), kuris, anot šeimininkų, pasakojo apie gražias merginas bei vyrukus, kuriems patinka gražios merginos.

Pasirodžius Nikitai, lyg tyčia buvo pradėtas filmuoti šokio numeris, tad Kremliaus šeimininkas nepatingėjo pasimaivyti ir pavaizduoti pasibjaurėjusio „padoraus“ žmogaus.

Vėliau tą patį vakarą, atvykus dar vienos vakarienės viešbutyje „Ambasadorius“ (angl. „Ambassador Hotel“), 36-asis Los Andželo meras Charlesas Norrisas Poulsonas (1895–1982) nusprendė nepraleisti progos pademonstruoti savo antikomunistinių pažiūrų bei vėl garsiai visiems priminė frazę „Mes jus palaidosime“.

Nikita jam neliko skolingas ir, grasindamas nutraukti savo vizitą, dar kartą pavaizdavo baisiai įsižeidusį.