BLIZGIOS FOLIJOS PERSPEKTYVA

Kadaise gyveno beždžionė. Nuobodi primatų būrio rutina jai įgriso iki gyvo kaulo, tad vieną dieną nieko nesakiusi ji atsistojo ir aukštai iškėlusi galvą išėjo į Platųjį pasaulį. Bekeliaudama po Afrikos žemyną, ji sutiko nemažai bendraminčių ir pasekėjų, kurių palikuonys vėliau pasklido visoje Žemės planetoje.

Ekspertai iki šių dienų tebesiginčija, kas gi tai žavingai būtybei nutiko. Vieni teigia, kad ji paragavo haliucinacijas sukeliančių grybų, kiti gi, kad ją pašaukė pats Dievas. Taip pat galima rasti nuomonę, jog viskas beždžionės prote įvyko natūraliai ir esą dėl to negali būti kaltas joks išorinis dirgiklis.

Vieni juos sieja su šiaurine Juodosios jūros pakrante, kiti – su Kaukazu, treti – su Irano ir Uzbekistano pasieniu.

Manoma, kad daugiau nei prieš 250 tūkst. metų beždžionės garbintojų palikuonys pasiekė Pietų Azijoje esantį Narmados upės slėnį. 3300 m. pr. Kr. dabartinių Afganistano, Pakistano ir Indijos valstybių teritorijose susikūrė paslaptinga ir itin pažangi civilizacija. Jos atstovai ne tik augino įvairiausias žemės ūkio kultūras, bet ir itin kruopščiai steigė savo gyvenvietes. Sakoma, kad jie net sukūrė kažką panašaus į vandentiekio sistemą, vandeniu aprūpinusia gyvenamuosius pastatus.

Teigiama, kad nuo 2600 iki 1900 m. pr. Kr. Indo upės slėnio civilizacija išgyveno savo aukso amžių, tačiau galiausiai jai buvo lemta išnykti. Daugelį metų tikėta, kad Mohendžo Daro ir Harapos saulėlydžio priežastimi buvo paslaptingi ir agresyvūs atvykėliai iš Vakarų, tačiau šiuo metu ekspertai laikosi nuomonės, kad dėl visko buvo kalta sausra ir kitos stichinės nelaimės.

Taip pat manoma, kad arijais vadinami atėjūnai į Pietų Aziją atsibastė jau sunykus Indo slėnio civilizacijai. Kas buvo tie paslaptingi žmonės, su kuriais mielai tapatinasi ir Kremliaus baudžiauninkai, ir Adolfo Hitlerio (1889–1945) pasekėjai?

Šito negali pasakyti niekas. Vieni juos sieja su šiaurine Juodosios jūros pakrante, kiti – su Kaukazu, treti – su Irano ir Uzbekistano pasieniu.

Teigiama, kad atkeliavę į Pietų Aziją arijai atsinešė ir savo religiją, kurios dogmomis iki šių dienų bando tikėti vegetarai ir skiepų nauda abejojantys asmenys. Daugiausia žinių apie šį tikėjimą ekspertams suteikia Vedos, kuriose įamžinti senovės arijų pasaulėžiūros fragmentai.

Seniausiame ir svarbiausiame Vedų veikale "Rigvedoje" galima rasti ir paslaptingą terminą "soma". Šiuo žodžiu vadinama ne tik augalus globojanti dievybė, bet ir paslaptingas gėrimas, kurį senovės indoeuropiečiai vartodavo religinių ritualų metu.

"Mes gėrėme somą; mes tapome nemirtingi; mes pažinome šviesą; mes atradome dievus. Ką mums dabar gali padaryti mirtingųjų priešiškumas ar nemirtingųjų rūstybė?" – prieš tūkstančius metų giedodavo senovės "Waffen SS" nariai.

Kas gi galėtų būti ta paslaptinga gamtos dovana, iš kurios syvų senovės žmonės gamindavo "somos" gėrimą? Kokie gamtos lobynai leidžia pažinti šviesą ir asmeniškai pabendrauti su aukštesnėmis esybėmis?

Vieni tvirtina, kad tai galėtų būti rūgštusis žabenis (Sarcostemma acidum), aguonos (Papaver somniferum) ar kanapės (Cannabis sativa). Kiti kaltina taškuotąją musmirę (Amanita muscaria) ir psilocibino grybus (Psilocybe cubensis). Treti teigia, kad senovės arijų tekstai nekalba apie kvaišalus. Jie tik šlovina sveikos gyvensenos ir daržovių teikiamą naudą.

Ar uolus sveikos gyvensenos propagavimas gali sukelti ekstaze persmelktą beprotybę ir inscenizuoti naują religinį pasaulio suvokimą? Ekspertai tikina, kad būtent arijų laikais šiuolaikinės Indijos žemėse susiformavo idėja, kad gyvenimas nenutrūkstamai vis iš naujo ir iš naujo keliauja begaliniu ratu.

Individo egzistencija nesibaigia mirties akimirką, mat žmogaus siela yra nemirtinga. Mirus vienam kūnui, ji iš karto atgimsta nauju pavidalu. Kiekviena siela turi savo einamąją sąskaitą, kurioje telkiami taškai. Geri šiame ir kituose gyvenimuose atlikti darbai padidina sielos kreditą, o blogi – atima.

Jeigu žmogus buvo doras ir pavyzdingas, jis vėl galės atgimti kariu, tarnautoju, stambiu žemvaldžiu, pirkliu, amatininku arba laisvuoju žemdirbiu. Jeigu žmogus yra išskirtinai geras ir kilnus, jis galės atgimti aukštuomenėje, turinčioje lemiamą įtaką likusiai bendruomenės daliai.

Jis bus apdovanotas fizine išvaizda, talentais, protu arba išmintimi, jo tėvai bus turtingi ir įtakingi, o jam pačiam seksis viskas, ko imsis. Tai nebus prizas. Tai bus tik arsenalas, duotas tam, kad žmogus atliktų pasauliui dar daugiau gerų darbų. Jeigu jaunuoliui "auksinio jaunimo" statusas nebus mielas, jis galės viską mesti ir išeiti valkatauti. Išvargęs nuo bado, ligų ir apmąstymų, jis galės tikėtis nušvitimo, lemiančio naujos religijos sukūrimą.

Blogas žmogus visada atgims vargeta. Jis bus negražus, kvailas, piktas, dažnai sirgs. Jis bus pasmerktas patiems vargingiausiems bei niekingiausiems darbams ir galės save guosti tik tuo, kad be jo purvinos veiklos likusieji luomai būtų pasmerkti pražūčiai.

Patys niekingiausi žmonės atgims gyvūnais, augalais arba akmenimis, ir juos galės išgelbėti tik doras, atjaučiantis šviesuolis, skiriantis savo laiką benamių kačių šėrimui ar medžių genėjimui.

Štai, pvz., sąmokslo teoretikų numylėtinis George‘as Sorosas (1930) vien už demokratiškiems judėjimams teikiamą labdarą gali tikėtis atpildo kitame gyvenime. Gali būti, kad jis ir vėl atgims sėkmingu investuotoju.

"The Rolling Stones" nariai taip pat gali būti ramūs. Taip, jie dažnai vartojo narkotikus, ištvirkavo ir smurtavo, tačiau jų muzika teikė laimę žmonėms. Be to, jie grojo "juodąją muziką" (bliuzą, rokenrolą, gospelą ir t. t.), taigi tiek Mickas Philipas Jaggeris (1943), tiek Keithas Richardas (1943) prisidėjo prie rasinės neapykantos mažinimo.

Dabartinis Rusijos caras Vladimiras Vladimirovičius (1952) vien už numuštą Malaizijos oro linijų lėktuvą kitame gyvenime vargu ar gali tikėtis ko nors itin ypatingo. Sunkus atgimimas laukia ir Aliaksandro Grigorevičiaus (1954), jeigu jis tiesiog dabar nepasitrauks į šešėlį. Veikiausiai jiems abiem kitame gyvenime teks nepavydėtina vyniojamosios folijos dalia.