DÉJÀ VU: ŽUDIKAI IŠ DEBESĖLIŲ

Aną savaitę Lietuvos apeliacinis teismas atmetė M.Jonkaus skundą ir paliko jam paskirtą bausmę – 18 metų nelaisvės.

Prieš metus vasario 10-ąją M.Jonkus atėjo pas plačių ryšių Kaune ir Klaipėdoje turėjusį verslininką Vilmantą Dundulį į namus, nusimovė batus, pasikalbėjo apie orą ir šaltakraujiškai jį nušovė. Tada vėl apsimovė batus, uždarė duris ir išėjo.

Regis, šiandien teisingumas triumfuoja: nusikaltimas buvo išaiškintas per dvi dienas, žudikas gavo pelnytą bausmę, esą net sumokės 145 tūkst. eurų neturtinės žalos, ir visą šią kruviną istoriją klusniems piliečiams derėtų pamiršti. Viskas tarsi pagal planą.

Tik kai visa tai stebi iš šalies, neapleidžia įspūdis, kad po šiuo įvykiu slypi kažkokia juodoji skylė, kažkokia neišaiškinta potekstė, nes nėra logiško atsakymo, kodėl taip įvyko.

Iš pradžių M.Jonkus net negalėjo paaiškinti, kodėl šovė, nors šūvis labai jau panašus į kontrolinį. Paskui paaiškėjo, esą jaunuoliui ūmai prireikė ginklo, kurį siūlė pirkti verslininkas. Dar vėliau pakalbėta, kad žudikui "užplaukė kažkoks debesėlis".

Na, nėra konkrečios įtikimos priežasties, nors nusišauk iš paskos.

O gal priežastis – tariamos arba realios velionio skolos, besidriekiančios į nemarų kazino? Gal kriminalistai aiškinosi, ar M.Jonkus dažnai užeidavo į tuos pačius lošimo namus, į kuriuos vaikščiodavo ir V.Dundulis, kol tapo ignoruojamas? O gal šitą rebusą dėl tam tikrų priežasčių narplioti derėjo net ne vietiniams pareigūnams?

Dar įstabiau, kad ši žūtis, tarsi déjà vu, primena kitas patamsių istorijas. Pavyzdžiui, A.Ūso ir D.Kedžio. Abu sveiki vyrai mirė atokioje vietoje, abu mirties valandą buvo vieni (?), abu – prigirdyti degtine ir abu paspringo. Tik nežinia, ar tomis pačiomis žolytėmis.

Kai pagalvoji rimtai, šios versijos vis tiek kelia pyktį dėl senos tradicijos tautą laikyti idiotų gauja, kurią galima šerti informacijos protezais.

O įstabiausia yra tai, kad – sutapimas ar ne – bet visos šios mirtys buvo kai kam tarsi naudingos ir lauktos.