Don Kichotas, arba Pereinamosios epochos žmogus

„Don Kichoto“ jubiliejus

Šiemet sukanka 400 metų, kai pasaulį išvydo didžiausias visų laikų romanas, viena iš Europos ir pasaulio literatūros viršūnių - Migelio de Servanteso Saavedros (Miguel de Cervantes Saavedra) romanas „Don Kichotas“ („Don Quixote“). Po Dantės „Dieviškosios komedijos“ Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) ir Servanteso literatūrinio genijaus proveržiai buvo kažkas, ko niekada joks filosofas, sociologas ar literatūros teoretikas nepaaiškins nei istorinėmis aplinkybėmis, nei Renesanso epochos lūžiu Europos istorijoje, nei anglų ar ispanų visuomenių situacija, nei literatūrinėmis įtakomis. Tiek Šekspyro tragedijų, tiek Servanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nesibaigiantis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį.

Buvęs karys ir šnipas

Mūsų dienų literatų skundai valstybės ir skaitytojų dėmesio stoka nuskambėtų tiesiog nepadoriai, jei palygintume jų situaciją su tuo, kaip gyveno ir kūrė genijus, rašytojas iš Dievo malonės - Servantesas (1547-1616), amžininkų pravardžiuotas Lepanto luošiu.

Kas gi buvo tas Lepanto? Tai vieta Graikijoje, kur 1571 m. spalio 7 d. Ispanijos laivynas, padedamas Venecijos ir popiežiaus kariuomenių, sumušė Otomanų imperijos laivyną. Epiniame mūšyje, kuriame žuvo apie 15 tūkst. turkų ir apie 7 tūkst. Europos sąjungininkų, buvo išsklaidytas Otomanų imperijos nenugalimumo mitas. Lepanto mūšyje kovėsi karys Servantesas ir neteko jame kairės rankos.

Įdomu, kad Servanteso konkurentas ispanų teatro ir dramaturgijos pasaulyje Lopė de Vega 1588 m. dalyvavo Ispanijos Armados žygyje prieš Angliją, kuris baigėsi katastrofišku Ispanijos laivyno sutriuškinimu.

O ir tolimesni Servanteso likimo viražai buvo tokie, kad jų pakaktų daugelio romanų siužetams. 1575 m. jis pateko į Berberijos piratų nelaisvę ir išbuvo vergovėje Alžyre iki 1580 m., kada Ispanija jį išpirko. Vėliau Servantesas pradeda dirbti Ispanijos slaptosioms tarnyboms ir šnipinėti Portugalijoje bei Orane, Alžyre.

Parašęs daugiau nei dvidešimt pjesių, Servantesas nepagarsėjo kaip dramaturgas. Šiuo požiūriu jis liko tuo metu Ispanijos dramaturgijoje karaliavusio L. de Vegos (Lope Félix de Vega Carpio) šešėlyje ir nepateko į Ispanijos teatro Aukso amžiaus dramaturginį kontekstą - pastarasis buvo dominuojamas L. de Vegos ir Pedro Kalderono de la Barkos (Pedro Calderón de la Barca).

Galiausiai buvęs karys, šnipas, avantiūristas ir nenusisekęs dramaturgas tampa valstybės biurokratu - mokesčių rinkėju. Tačiau ir čia Servantesas patyrė daugiau kančių nei laimės. 1597 m. apkaltintas valstybės iždo išeikvojimu pasipelnymo tikslais, Servantesas pateko į kalėjimą. Tie patys kaltinimai vėl sugrąžino jį į kalėjimą 1605 m. Tais metais per stulbinančiai trumpą laiko tarpą Servantesas kalėjime parašė savo įstabųjį romaną.

Jis veikiausiai nebūtų rašęs antrojo „Don Kichoto“ tomo, jei ne viena aplinkybė - 1614 m. pasirodė „Don Kichoto“ tęsinys, parašytas plagiatoriaus, pasivadinusio Alonso Fernandeso de Aveljanedos (Alonso Fern