Nuo pat savo atsiradimo nacionalsocialistinės Vokietijos valdžia vykdė itin agresyvią antisemitinio pobūdžio politiką, kurią vainikavo masiniai per karą vykdyti šaudymai ir nuodijimai koncentracijos stovyklų dujų kamerose (taip pat ir iškrypėliški eksperimentai su gyvais žmonėmis).

Žydai nebuvo vienintelės Trečiojo reicho režimo aukos, tačiau nacionalsocializmo sekėjų ir jų kolaborantų per karą įvykdyti nusikaltimai prieš semitų kilmės žmones paženklino daugelį amžių įvairiuose pasaulio kraštuose vykusio judėjų persekiojimo bei diskriminacijos apogėjų.

1948 m. gegužės 14 d. Davidas Ben-Gurionas (1886–1973) paskelbė apie Izraelio valstybės įsteigimą ir, anot plačiai paplitusios legendos, Jungtinių Valstijų prezidentas Harry’s S. Trumanas (1884–1972) pripažino šalies teisę į egzistavimą, praėjus vos vienuolikai minučių po oficialaus jos atsiradimo.

Tuo metu Kremliaus šeimininkas Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) taip pat turėjo didelių lūkesčių, susijusių su naujosios valstybės įkūrimu, tad praėjus vos kelioms dienoms (1948 m. gegužės 17 d.), žydų valstybę pripažino ir Sovietų Sąjunga.

Artimųjų Rytų regionas, kuriame susijungia trys žemynai ir du vandenynai, visada vaidino be galo svarbų vaidmenį geopolitinėse rietenose, todėl net ir mūsų dienomis ne vienas ekspertas laikosi prielaidos, kad Josius su naująja žydų valstybe siejo labai didelius lūkesčius. Juk socialistiniame rojuje gyveno tokia didelė, ryšių su kitomis pasaulio diasporomis turėjusi semitų populiacija, o ir ne vienas marksizmui svarbus veikėjas buvo žydų kilmės.

„Kaip man sakė generolai Sacharovskis ir Panteleimonas Bondarenka (vadintas Pantiuša), Stalinas žengė šį žingsnį tikėdamasis Izraelyje įtaisyti daugybę sovietų šnipų – užverbuotų Rusijos žydų, kurių užduotis būtų paversti šią šalį sovietų ekspansijos į Vidurinius Rytus tramplinu“, – savo ir Ronaldo J. Rychlako (1957) knygoje „Dezinformacija“ („Disinformation“, 2013) tvirtino į Vakarus perbėgęs komunistinės Rumunijos slaptosios tarnybos karininkas Ionas Mihai’us Pacepa (1928–2021).

1948 m. rugsėjį į SSRS kaip įgaliotoji atstovė atvyko būsimoji Izraelio ministrė pirmininkė Golda Mabovitch (1898–1978), plačiojoje visuomenėje labiau žinoma Goldos Meir (arba Meyerson) pavarde. Jos atvykimą džiaugsmingai sutiko dešimtys tūkstančių SSRS žydų, o iš tų pačių metų gruodį Josiaus gautos ataskaitos (ją parengė slaptoji sovietų politinė policija) buvo galima spręsti, kad apie emigravimą į protėvių žemę pradėjo galvoti įspūdingas socialistiniame rojuje gyvenusių semitų skaičius.

„Dabar ir mes turime tėvynę“, – anot legendos, savo artimiesiems pareiškusi Vorošilovų giminės atstovo Klimento Jefremovičiaus (1881–1969) sutuoktinė Jekaterina Davidovna (1887–1959), dar vadinta Golda Gorbman.

Per žydų Naujuosius metus G. Mabovitch lankėsi sausakimšoje Maskvos didžiojoje sinagogoje (lauke susirinkusiųjų taip pat netrūko), kur pasirodyti teikėsi ir kita sovietinės aristokratijos dama – Viačeslavo Michailovičiaus Molotovo (1890–1986) žmona Polina Semionovna (1897–1970).

Per vėlesnius susitikimus abi moterys susipažino artimiau, Polina nepasikuklino savo protėvių žemės atstovei pademonstruoti jidiš kalbos žinių. Golda paklausė Polinos, iš kur ji mokanti šią kalbą ir Viačeslavo pati jai pasakė esanti žydų tautos dukra („Ich bin a jidiše tochter“).

Netrukus SSRS valdžia išvaikė vadinamąjį Žydų antifašistų komitetą (sukurtą karo metais) ir pradėjo didelę, kelerius metus trukusią antisemitinio pobūdžio kampaniją, per kurią buvo suimta nemažai žymių žydų kilmės SSRS inteligentijos atstovų (taip pat uždarinėtos semitų ugdymo įstaigos, sinagogos, teatrai).

Kaip ir daugumai kitų pakliuvusių į SSRS slaptųjų tarnybų nagus, suimtiesiems teko susidurti su fiziniu bei psichologiniu smurtu, o faktas, kad ir pats Karlas Heinrichas Marxas (1818–1883) bei daugybė jo sektantų buvo žydų kilmės, suimtųjų kančių nesumažino. Antai pasakojama, kad žymi biochemikė Lina Solomonovna Štern (1878–1968) per tardymus buvo vadinama „sena šliundra“ ir raginama prisipažinti esanti sionistų agentė.

Svarbu atkreipti dėmesį dar ir į tą faktą, kad prieš išvaikant Žydų antifašistų komitetą, 1948 m. sausio 13 d. Minske buvo aptikti šio komiteto vadovo, teatro aktoriaus Solomono Michoelso (1890–1948) ir jo bičiulio Vladimiro Golubovo-Popatovo (1908–1948) kūnai. Skelbta, kad per karą politinio lobizmo veikla užsiėmęs S. Michoelsas kartu su draugu žuvo per eismo įvykį, tačiau net ir tuo metu netrūko žmonių, maniusių, kad šių mirčių kaltininkų reikėtų ieškoti Kremliuje, Kunceve arba Liubiankos pastate.

Besibaigiant 1948-iesiems, Josifas Visarionovičius nusprendė dar kartą visiems priminti, kad joks žmogus jo karalystėje negali jaustis ramus dėl rytdienos, todėl 1949 m. žiemą Viačeslavo Michailovičiaus žmona Polina buvo suimta.

Ji buvo apkaltinta glaudžiais ryšiais su žydų nacionalistais, pašalinta iš partijos bei penkeriems metams išsiųsta į Vidurinę Aziją (Kostanajų, Kazachstane), o kad maža nepasirodytų, Viačeslavui buvo pranešta esą Polina turėjusi romaną su jaunesniu vyru ir kartu su juo dalyvavusi grupinėje sekso orgijoje.

Josiaus dukters Svetlanos (1926–2011) pirmasis sutuoktinis Grigorijus (1921–2001) taip pat buvo žydų kilmės. Pora susilaukė sūnaus Josifo (1945–2008), tačiau jų santuoka ilgai netruko. Matyt, tėvelis įtikino išsiskirti.