Teiginiai, kad rekreacinės paskirties teritorijose negalimos rekreacijos bei poilsio mokamos paslaugos ir reikalavimai viską nušluoti – pasirodo, tik repeticija. Dabar akiratyje – Palangos ir Šventosios paplūdimio kavinukės, kurios jau daugiau kaip du dešimtmečius sėkmingai teikia poilsiautojams paslaugas, o miestui generuoja pajamas.
Prasidėjo antrasis, ir kaip jau matome, ne paskutinis veiksmas kenkimo Palangai plane.
Pretekstas – anoniminis skundas? O už nugaros – Seimo nario, „Nemuno aušros“ atstovo Karolio Neimanto ir vietos patikėtinio pasisakymai viešame feisbuko komentate, esą „reikėtų pasidomėti leidimais kavinėms ant jūros kranto“. Kaip pasakyta, taip ir padaryta: jau gautas Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos privalomas nurodymas, inspektorių desantas jau išsiųstas į Palangos paplūdimius. Tik šįkart ne gelbėti, o griauti.
Čia kaip toje pasakoje: atpėdino „aušrietis“ Seimo narys kartu su savo vietininku ant Jūros tilto, pažvelgė į dešinę, po to – į kairę ir nusprendė: „Griaunam !”.
Savivaldybei nurodyta pateikti duomenis, kas ir kokią veiklą vykdo kavinukėse abipus Palangos tilto, o svarbiausia – kokiu pagrindu išduoti leidimai verslininkams teikti paslaugas šioje valstybinėje žemėje Palangos paplūdimyje.
Ir jūs neabejotinai suprantate, kad kalba eina ne apie dvi konkrečias poilsio paplūdimyje vietas, o apie visą pajūrio Palangos, Neringos, Klaipėdos paslaugų infrastruktūrą nuo batuto iki kavos puodelio. Nors tai teisėta, konkurso būdu vykdoma veikla, paremta Savivaldybės tarybos sprendimais ir Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiuoju planu. Jame aiškiai numatyta – intensyvaus naudojimo rekreacinėse zonose gali būti formuojamos maitinimo, nuomos, sporto paslaugų vietos, įrengiamos laikinosios kavinės.
Šią vasarą Palangos paplūdimiuose veikia 27 tokios kavinukės. Verslininkai dėl vietų varžėsi konkursuose, siūlė aukščiausią vietinę rinkliavą. Vien šiemet į miesto biudžetą jau sumokėta beveik 600 tūkst. eurų. Verslas kuria darbo vietas, suteikia patogumų, o Palanga – išlaiko konkurencinį pranašumą prieš kitus kurortus.
Daugeliui poilsiautojų paplūdimio kavinukės yra neatsiejama atostogų dalis – maistas, gėrimai ir poilsis žvelgiant į Baltijos bangas. Ko siekiama dabar? Kad Palangos pajūris liktų be šiuolaikių kavinių, be paslaugų, be gyvybės? Kad vėl grįžtume prie brezento palapinių ir laukinių pliažų? Ar, kaip sovietmečių, aštuntą vakare visi būtų išprašyti iš pajūrio, o pliažai išarti akėčiomis? Visiška priešingybė tam, ką šiandien reiškia modernus europinis kurortas.
Ar tai sutapimas, kad vos tik mūsų apygardoje išrinktas „aušrietis“ seimūnas su savo vietininku pažadėjo padaryti paplūdimiuose „tvarką“, jau imtasi veiksmų? Vienam trukdo kavinukės pliažuose, kitam jūros tilto spalvos – atvykę į mūsų pajūrio kraštą, jie elgiasi lyg invaziniai grundulai.
Kiek dar bus kenkiama Palangai ir griaunama tai, kas žmonių kurta dešimtmečiais? Invazinių grundulų strategija politikoje tikrai nepadės įsitvirtinti, perrašyti taisykles pagal savo skonį, nė nesistengiant suprasti, kuo gyvena vietos bendruomenė.
(be temos)
(be temos)
(be temos)