Tam, kad rastųsi ir subręstų baltarusiškojo IT verslo reiškinys, reikėjo labai nedaug – palyginti geros bazines tiksliųjų mokslų žinias suteikiančios švietimo sistemos ir mažai galimybių už intelektinį darbą gauti adekvatų atlygį.

Užsienio kompanijoms dirbančių IT specialistų Baltarusijoje radosi daug anksčiau ir greičiau, nei pastarųjų lobistams pavyko įtikinti Aliaksandrą Lukašenką, kad auksiniai IT vištos kiaušiniai – gerokai didesnės vertės nei prezidento širdžiai mielos bulvės.

Kurį laiką informacinių technologijų verslai Baltarusijoje iš tiesų galėjo jaustis it dievo Aliaksandro užpečkyje, auginti savo pelnus ir šalies BVP.

Kreditai kuriant aukštųjų technologijų parką Minske ir išskirtinės mokesčių lengvatos gimtinėn sugrąžino milijoninių startuolių įkūrėjus, jau spėjusius tapti svarbiais tarptautinės IT rinkos žaidėjais. Gerokai mažesni kaštai ir palankios sąlygos: kurį laiką informacinių technologijų verslai Baltarusijoje iš tiesų galėjo jaustis it dievo Aliaksandro užpečkyje, auginti savo pelnus ir šalies BVP. Tačiau šiemet rugpjūtį atėjo metas susimokėti už šį rojų.

Taikių piliečių areštai ir žalojimas, persekiojimas už naudojimąsi savo pilietinėmis teisėmis bei žodžio laisve – režimo represijos neaplenkė net ir tų verslininkų, kurie Baltarusijai suteikė modernios valstybės bruožų. Tie verslininkai, kuriems atrodė, kad verslo laisvė tiesiog proporcinga ir jų asmeninei laisvei, moka dar daugiau: nebūtais dalykais apkaltinami ir suimami kertinės kompetencijos specialistai, areštuojamos kompanijų sąskaitos. Deja, tačiau tokia nelygiavertės draugystės baigtis – logiška. Tie, kas šykšti valdžia dalytis su savo piliečiais, nesidalys jos su jokiu laisvu, šiuolaikišku verslu.