Vilniaus rajono meras ministerijos klerkų prašė „nustatyti veikimo mechanizmą, numatantį, kaip panašiais atvejais turėtų reaguoti atitinkamos institucijos bei savivaldybės“.

Koks dar klausimas? Žvėrį reikia likviduoti, tiesiog nudobti. Tik, žinoma, panašūs ministerijos pavedimai būna užmaskuoti labiau, nei „Rytų skydas“ ties Lenkijos ir Kaliningrado bei Baltarusijos sienomis.

Ministerija bet kuriuo atveju turi likti švari, tad reikėjo paspausti medžiotojus, kad jie patys „savanoriškai“ pateiktų prašymą leidimui meškai nušauti.

Pastaruosius tokia niekšybė papiktino, nes, pasirodo, medžiotojai žudyti jos nenusiteikę, tik prašė leidimo gyvūną sekti specialia įranga.

Vienas medžiotojų, tos operacijos dalyvių, tuokart nenutylėjo: „Man buvo gėda už valstybę, už tą visą proceso valdymą ir tą patį planą A, B ir C“.

Ir tai ne pirmas atvejis pastarąją savaitę, kai gėda už valstybę. Štai, kad ir Desovietizacijos komisijos paleidimo klausimas aukščiausiu lygiu iškeltas Gedulo ir vilties dieną.

Nors buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams desovietizacija – anaiptol ne simbolinis gestas, o ilgai lauktas istorinis teisingumas, tai – „pareiga valstybei nuosekliai įvardyti okupacinio režimo vykdytojus, pagerbti aukas, pašalinti iš viešosios erdvės totalitarizmo simbolius“.

Bet kas jų klausys?

Kaip neklausys ir tų 67 proc. šalies piliečių, nepritariančių idėjai kurti Regionų ministeriją.

Panašu, jog dar ne kartą teks ištverti gėdą už valstybę.