Kaip ir kiekvieną trečiadienį, skubu į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, į čia vykstančius „Dance Well“ integruoto šokio užsiėmimus Parkinsono liga sergantiems asmenims, rengiamus kartu su Lietuvos Parkinsono ligos draugija. Profesionalūs šokėjai įvairiomis šokio užduotimis bando lavinti kūną, vaizduotę ir šokio partnerystę. Aš, kaip vedlė, stengiuosi laviruoti tarp šokio, kiekvieno dalyvio asmenybės ir jo kūno galimybių. Vieną trečiadienį, nors ir atlikome tas pačias užduotis, viskas vyko kitaip. Mintimis vis nuklysdavau į išvakarėse tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ matytą spektaklį „Figuring Age“.

Pasirodymą atliko vengrų šiuolaikinio šokio šokėja Boglárka Börcsök. Spektaklyje įamžintos jau anapilin iškeliavusios Vengrijos modernaus šokio pradininkės – Irén Preisich, Éva E. Kovács ir Ágnes Roboz. Atrodė, kad tai tarsi į sceną perkeltas „Dance Well“ užsiėmimas. Tiek per šokėjos kūną pirmoje spektaklio dalyje, tiek antroje, kai buvo pristatytas dokumentinis filmas, kuriame šokio judesius atliko garbaus amžiaus moterys. Šokėja interpretavo jų pasirodymą panašiai kaip kad minėtuose užsiėmimuose dirbantys jaunieji profesionalūs šokėjai, padedantys išjudinti suglebusį seną kūną.

Kodėl kauniečiams buvo svarbu pamatyti spektaklį apie tris iškilias vengrų modernaus šokio asmenybes? Kodėl verta išsaugoti Vengrijos ir Lietuvos moderniojo šokio istoriją, jei jau yra daugybė vykstančių šiuolaikinio šokio apraiškų? Ir, jei verta, kaip išsaugoti moderniojo šokio istoriją?

M. Plepio nuotr.

Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikėtų labiau pasigilinti į „Figuring Age“ sukūrimo kontekstą. Šokio meistrę B. Börcsök ir kino menininką Andreasą Bolmą sukurti šį kūrinį pirmiausia įkvėpė senatvės tematika, kurią inspiravo Alzheimeriu serganti Boglárkos močiutė, prisiminimai apie meno laisvę Vengrijoje ir sovietų režimą. Menininkams buvo svarbu, kad jų kūrinys įamžintų modernaus šokio praeitį ir tris iškilias šio šokio Vengrijoje pradininkes.

Pirmiausia ši idėja kristalizavosi į dokumentinę vaizdo instaliaciją, vėliau – ir į šokio performansą, kuriame atskleistos temos labai artimos ir Lietuvos, Kauno kontekstui. Senatvės  tema nuolat atsispindi ir Lietuvoje vykstančiuose projektuose. „Dance Well“ stengiasi išlaikyti Parkinsono draugijos narių išmintį ir ją perkelti į judesį. Kaune užgimė ir modernaus šokio pradžia su Kira Daujotaite priešakyje, vėliau Birutės Letukaitės dėka įkurtas šokio teatras „Aura“. Labiausiai tinkama vieta prisiminti moderniojo šokio palikimą – jo lopšys. Pristatytas būtent čia, Kaune, spektaklis „Figuring Age“ užmezgė glaudų ryšį tarp Vengrijos ir Lietuvos šokio istorijos.

Atsakymus į klausimus padeda rasti ir „ConTempo“ svečių spektaklis. Tris garbaus amžiaus vengrų šokėjas atkartojusi B. Borcsok judėjo lėtai, kurdama artimą ryšį su žiūrovais – vis paprašydama pagalbos judėti. Minimalistiniai judesiai, nosies šnypimas, – visa tai buvo tiesioginė vienos iš senolių įprastinių kūno judesių adaptacija. Šį judesį padėjo suprasti ir po spektaklio parodyta dokumentinė instaliacija, kurioje šokėjos įamžintos namų aplinkoje. Nosies šnypimas užima nemažą filmo dalį kaip esminis senolės atpažinimo judesio ženklas.

B. Borcsok pasirodymo akcentas – grakštūs rankų judesiai, įprasminti pasakojamų senolių istorijų. Judesių kalba ir prisiminimai vaizduotėje nupiešė tuometę Vengrijos politinę situaciją, šokėjų kasdienybę.

B. Borcsok apranga – palaidinė su kaspinu ir lakuoti batai kampuotomis nosimis – nukėlė geru šimtmečiu į praeitį. Balta apranga iš pat pradžių referavo apie atgijusią trijų mirusių šokėjų dvasią. Vėliau, įsigilinus į spektaklio prasmę, šokėjos aprangą ir kūną, tai buvo galima interpretuoti kaip archyvą, kuris leidžia susipažinti su moderniojo šokio istorija.

Senolėms šokėjoms šokis – ritualas, neleidžiantis kūnui suglebti. Net lovoje jų atliekami pratimai atrodo grakštūs.

Spektaklio erdvė padalyta į tris dalis: svetainę, sceną ir miegamąjį. Kiekvienas baldas apgaubtas baltomis lovatiesėmis, kurios kuria negyvenamos vietos atmosferą. Tik svetainėje ant stalo stovinti uždegta žvakė suteikia spektaklio erdvei bent kažkiek jaukumo.

Spektaklio pabaiga – miegamojo erdvėje, kur žiūrovai numauna šokėjai batus, paduoda stiklinę vandens. Miego ritualą vainikuoja jos papasakota sukrečianti istorija apie šokėją žydę, norinčią šokti pobūvyje, bet dėl savo kilmės nesulaukiančią vaikinų kvietimo. Istorija nuneša artistę į miego pasaulį, žiūrovų dėmesį prikausto dokumentinis filmas apie ką tik šokėjos įkūnytas Vengrijos šokio asmenybes.

Filmuota dokumentinė vaizdo medžiaga nukėlė į autentiškus šokėjų gyvenimus – tarsi žiūrėtum filmą, kuris vienu metu rodomas dviem kadrais: kiekvienos šokėjos portretu ir jos kasdienio gyvenimo aplinkos akimirkomis. Senoviniai interjerai su dideliais augalais ir nėriniuotomis staltiesėlėmis priminė Kauno tarpukario butus. Senolėms šokėjoms šokis – ritualas, neleidžiantis kūnui suglebti. Net lovoje jų atliekami pratimai atrodo grakštūs. Dokumentinė juosta – lyg instaliacija, vos pasibaigus pradedama sukti nuo pradžių. Iš naujo pradėjus rodyti filmą, susimąstę žiūrovai pajudėjo išėjimo link – be plojimų, įprastų pasibaigus spektakliui.

Pasirodymo skaidymas į šokio performansą ir filmą leido dviem skirtingoms meno formoms papildyti vienai kitą. Performanso dalyje įsijautus į B. Borcsok judesius ir jos pasakojimus, vėliau nesunku įsigilinti ir į dokumentinį filmą, pajausti trijų moterų tikrovišką buitį, realistinę judesio techniką.

Betarpiškas ryšis su žiūrovais leido sukurti gilų santykį su modernaus šokio tradicija, prisiliesti prie svetur gal visai nežinomų vengrų šokio asmenybių. Kita vertus, daug pasakojamo teksto trukdė sutelkti žiūrovo dėmesį: dalį jo buvo galima perteikti judesio ir kūno kalba.

Prisiminusi spektaklį iki pat detalių, sugrįžtu prie užsiėmimų su Parkinsono liga sergančiais senjorais. Dabar šią veiklą regiu kiek kitaip ir kiekvieną pamoką įamžinu šokį ligos kamuojančiuose kūnuose.