Vyresniosios kartos pedagogai dar nepamiršę sovietmečio profesinio orientavimo ypatumų. Mokyklų vadovams įsisopdavo galvos, kai išmušdavo valanda įvykdyti prioritetiniu laikyto profesinio orientavimo planą, o klasių auklėtojams – atiduoti savo "duoklę". Kandidatų į kulinarus ar autoserviso remontininkus dar pavykdavo sugraibyti, o štai ką prišnekinti į melžėjas operatores? Užtat prasčiau besimokiusius ir gąsdindavo Viešvile arba Smalininkais. Ten veikusios tų laikų žargonu profkės buvo atgrasių profesijų kalvės.

Dabar profkės didingai pervardytos profesinio mokymo centrais ir išgyvena aukso laikus – po aukštojo mokslo masifikacijos amžiaus prasidėjo amatų mokymo renesansas. Antrus metus iš eilės priėmimas į profesinio mokymo įstaigas rengiamas du kartus: žiemą ir vasarą. Ką tik pasibaigęs žiemos priėmimas šiemet nustebino – profesinio mokymo įstaigas pasirinko dvigubai daugiau norinčiųjų nei pernai.

Ne vien pandemija ir vis labiau besiverianti nedarbo praraja paskatino tokią bangą. Gerokai anksčiau profesinio mokymo centrų duris ėmė varstyti daugiau abiturientų ir netgi universitetinį išsilavinimą turinčių tautiečių. Pastarieji – jau ne "mirusios sielos" (dar neseniai profesinės mokyklos, nesurinkdamos reikiamo moksleivių skaičiaus, ruošdavo fiktyvius sąrašus: taip pažįstamas miestelio daktaras imdavo "mokytis" staliumi, o bibliotekininkė – kulinare), bet išties aukštojo mokslo diplomą į amato žinias iškeisti nutarę suaugusieji. Jau nieko nebestebina kirpėja, prieš tai mokiusi vaikus chemijos, ar dažytojas, padėjęs į stalčių madingą rinkodaros ir pardavimų vadybos diplomą.

Matuotis amatus priverčia ne vien Darbo užimtumo tarnyba, bet ir gyvenimas. Vieni suprato, kad iš amato sočiau pamaitins šeimą, kiti išsivadavo iš kadaise tėvų sumodeliuoto "normalaus gyvenimo", kuriame neturėti aukštojo mokslo diplomo – "ne lygis". Būti puikiu, graibstomu savo amato žinovu šiandien ne mažiau garbinga ir vertinga. Išaušo laikai, kai auga gebėjimų, o ne diplomo vertė. Geri laikai.