Kai esi tik žiūrovas, kuriam teatro pasaulyje skirta erdvė apsiriboja trikampiu drabužinė–salė–bufetas / tualetas, scenos menų gyvenimas atrodo kaip ledkalnis. Gali matyti tik tai, kas parodoma.

Per daug priartėjęs prie kulisų patirtum mirtinų dvasinių sužalojimų, įsipainiotum aistrų ir interesų gijose, kurios, vingiuodamos per įvairius oficialius ir neoficialius teatralų būrelius, driekiasi iki pat Kultūros ministerijos. Tad ir skaitydamas naujieną apie 2020-ųjų Auksinių scenos kryžių (AKS) nominacijas vidutinis statistinis teatro mėgėjas nematys tarpueiliuose prikaišiotų užkoduotų žinučių. Tik tai, kas parašyta juodu ant balto. Ką gi jis perskaito šiemet? Pirmiausia apskritai maloniai nustemba, kad pandemija nesustabdė AKS traukinio. Naktiniai karantino aliarmai pernykštį teatrų sezoną paliko apskabytą, premjeros masiškai perkeltos, vėliau – ir atšauktos, bet AKS kandidatų sąrašas tikrai netrumpas. Kuo ne stebuklas? Panašu, tie keli mėnesiai išgelbėjo teatralus: suspėta scenoje jei ne suvaidinti, tai bent surepetuoti.

Panašu, tie keli mėnesiai išgelbėjo teatralus: suspėta scenoje jei ne suvaidinti, tai bent surepetuoti.

Už unikalią (tikėkime, vienkartinę) nominaciją "Pandemijai atsparus teatras" įsteigusiai AKS žiuri – atskiri aplodismentai. Santykį su virtualiąja realybe kiekvienas teatras kūrė savaip, išgyvendamas visas įmanomas stadijas arba įstrigdamas kurioje nors iš jų. Neigimas, susitaikymas, entuziastingas požiūris kaip į iššūkį, nuovargis, vidinis imperatyvas vėl kažką virtualiai daryti, sąmoningas sprendimas virtualumą priimti kaip naują dimensiją, tarsi savotišką žanrą, – už nuoširdžias pastangas vaduotis iš pančių nuoširdžių padėkų verti visi Lietuvos teatralai. Net ir tie, kurie, pernai pavasarį atsargiai patikrinę vandens temperatūrą kokiu virtualiuoju projektu iš archyvų, antrojo karantino metu nebežengė į nežinomus vandenis ir tykiai laukia atoslūgio. Žinoma, teatro mėgėjas norėtų paklausti žiuri, ar tos kelios už AKS borto likusios pandeminių metų premjeros tikrai tokios beviltiškos, ar tiesiog nespėta jų pamatyti. Kultūros ministerijos jis klustelėtų, ar nebus pasinaudota paties gyvenimo peršama proga atsisakyti tos su teatro gyvenimu nesuderinamos laiko knebeknės, kai AKS skirstomi ne už sezono darbus, bet kalendorinius metus. Teatralų – ar vasarą jie ir vėl atostogaus, užuot naudojęsi pandemijos atokvėpiu, rodę spektaklius ir tyliai "kaupę lašinius" rudenį būsiančiam naujam viruso sezonui, apie kurį, tegu ir lengvesnį, kalba epidemiologai. Tačiau žiūrovas veja šalin nuodėmingąjį smalsumą ir, mąstydamas apie jam skirtą vietą scenos menų pasaulyje, kantriai laukia AKS atomazgos. Tai, ką jam bus leista pamatyti, turėtų būti gražiau už visas potekstes.