LAISVĖS ALĖJOS IRONIKAS
Dabartiniais laikais išleisti poezijos, prozos ar esė knygą Lietuvoje, kaip ir visame laisvajame pasaulyje, yra gana lengva – pakanka turėti tekstą (jo kokybė gali būti labai įvairi) ir šiek tiek pinigų leidybai. Neretai būna ir taip, kad, autoriui rankose laikant tomelį eilėraščių, knyga nesukelia jokio didesnio atgarsio ar polemikos. Kaune mūsų dienomis išleidžiama nemažai poezijos knygų, tačiau tikrais įvykiais, žiūrint platesniame kontekste, tampa trijų kūrėjų darbai – Donaldo Kajoko, Kęstučio Navako ir Gintaro Patacko eilėraščių rinkiniai.
Šio rašinio pretekstas yra jau šeštoji dailininko Arvydo Palevičiaus ir poeto G.Patacko bendra tapybos ir poezijos knyga "Konodontų fiesta". Retas šių dienų lietuvių literatūroje yra menininko atvirumas kolegai iš kitos kūrybos srities. Paprastai būna taip, kad "Didysis tekstų autorius" parašo eilėraščių, o paskui jo knygą iliustruoja dailininkas, kuris visada yra hierarchiškai žemesnis, lyg aptarnaujantis literatūrą. Tapyba ar grafika tokiu būdu tampa taikomaisiais menais, kurie tiesiog žemina vizualiųjų darbų autorius.
Laisvės alėjos "ženklu" tapęs G.Patackas savo aukso amžių išgyveno XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, todėl ne vienas skeptikas drįstų pasakyti, kad poetas jau seniai neturi, ką pasakyti ir tik kartoja pats save. Tokia kritika atremiama retu G.Patacko gebėjimu pašiepti pačiam save. Tie, kurie skaitys "Konodontų fiestą", matys, kaip eilėraščių autorius išlaiko distanciją pats su savimi, žvelgia į save ir pasaulinės literatūros klasikos, ir šiandienio Kauno, ir tarpasmeninių santykių atstumu.
Garsių užsienio poetų, romanistų kūriniai G.Patacko eilėraščių subjektui, jau savaime steigiančiam nuotolį nuo autoriaus, plačiai žinomi kitų rašytojų personažai reikalingi ir tam, kad būtų ironizuojamas savo paties apsiskaitymas, geros literatūros išmanymas. Tie, kurie prisimena G.Patacko knygas, kurios buvo siejamos su Dantės Aligjerio "Dieviškąja komedija", gali matyti ir suprasti, kaip žaviai postmoderniai pasaulinė klasika išlaiko savąją gyvastį ir nustato sveiką autoriaus savęs vertinimą. Kiti tariami skaitytojai, priekaištaujantys autoriui dėl susireikšminimo, dažniausiai tų knygų nėra skaitę.
G.Patacko ir A.Palevičiaus knyga "Konodontų fiesta" svarbi ir dar vienu atžvilgiu: poetas, būdamas boheminiu personažu, užima tarpinę poziciją tarp "sušukuoto" ir "dekadentinio" meno. Pirmojo atstovais Kaune galima vadinti ne vieną eilėraščių autorių, o antrajam atstovauja kaip paskutinę kortą ant žaidimo stalo savo kūrybą ir gyvenimą metantis K.Navakas. Laisvės alėjos bohemistas G.Patackas yra išmintingai paleidęs save nuo disciplinos grandinės, todėl ir nuo biurgeriško gyvenimo, ir nuo visiškos laisvės kiek nutolęs. Taigi, jis gali šaipytis ir iš laisvės absoliutumo, ir iš tradicinės tvarkos.
Iš daugelio G.Patacko knygų, kaip ir iš "Konodontų fiestos", matyti, kad jų autorius yra siužeto žmogus. Poetas čia nėra sėdintis prie namų lango ir apžvelgiantis vaizdą per jį. Laisvės alėjos kavinės ir kiti miesto maršrutai G.Patackui yra ne refleksijos, o veiksmo akstinas ir tikslas. Istorikas Timothy Snyderis yra aprašęs Rytų Europos literatūros autorių polinkį į apmąstymus, nes dėl gausių ir sunkių okupacijų iš tiesų ką nors veikti nelabai būta galimybių. G.Patackas ir savo jaunystės bei brandos laikais, ir dabarties dienomis yra lyg gudrus žmogus, pro kavinės langą žvelgiantis išplėstomis akimis ir norintis vis dar pažinti tai, kas vyksta gatvėje ir kieme, bet ne tam, kad tai būtų aprašyta, o tam, kad tai įgalintų siužetinį eilėraštį. A.Palevičiaus ir G.Patacko knyga yra tokios kognityvinės būsenos, trukusios kelis mėnesius, kūrinys, nesitenkinantis nostalgiškais prisiminimais ar romiu susitaikymu su senatve. "Konodontų fiestos" autoriai vis dar yra šiek tiek "velnių priėdę", norintys gyvai ir kūryboje iškrėsti kokį nors nekaltą pokštą. G.Patackas viename iš knygos eilėraščių tvirtina, kad "niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi", tačiau turbūt dažnas skaitytojas norėtų, kad poetas visą amžinybę sėdėtų prie to kavinės lango ir pačiu savimi liudytų, kad vis dar esama nepraeinančių ir nesibaigiančių reiškinių ir įvykių. Tiesa ta, kad ne viena Laisvės alėjos kavinė jau senokai galėjo turėti "Patacko stalelį" ir padėti ant jo kelias poeto eilėraščių knygas. Tai patvirtintų, kad Kaune esama to, ko neveikia laikas. Tai – tiesiog klasika, ir, laimė, vis dar gyvoji, o ne antikvarinė. Ar po pusės šimtmečio Kaune kurs poetai, verti savojo stalelio kavinaitėje, dar labai neaišku, nes tai priklauso ir nuo kavinių kultūros kaitos, ir nuo daugelio kitų priežasčių bei faktorių. Kol G.Patackas kuria, su juo reikia kalbėtis ir leistis į kūrybingam dialogui atvirus gyvenimo ir tekstų siužetus-nuotykius.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
1 komentarai -
2 komentarai -
1 komentarai
...,labai IDOMUS TEKSTUKAS tikra SIELOS ATGAIVA...,