LIBERALIZUOTOS RINKOS IMITACIJA

Pasaulio ekonomikos vystymosi istorija akivaizdžiai įrodė, kad laisvos rinkos ekonomika yra progresyvesnis modelis negu valstybinė planinė ekonomika. Tačiau tai nėra panacėja nuo visų ekonomikos ligų.

Ežio ir gegutės kryžminimas

Dauguma pažangių pasaulio valstybių savo ekonomikoje taiko mišrų modelį, strategines kryptis pasilikdama savo jurisdikcijoje. Taigi, absoliučiai laisva rinka nėra tobulos valstybės modelis, greičiau priešingai.

Laisvos elektros tiekimo rinkos kūrimas Lietuvoje jau tapo keistu ežio ir gegutės kryžminimo modeliu. Rezultatas – neturime nei laisvos, nei valstybinės rinkos. Dar blogiau, kad visa ši „liberalizuota“ sistema tapo puikiai veikiančiu pinigų iš Lietuvos gyventojų ir verslo įmonių atėmimo mechanizmu.

„Niekada nebūna taip, kad nieko nebūtų“, – sakydavo nepamirštamas kareivis Šveikas. Ir tikrai, niekada nebus taip, kad elektros energijos laide būtų, o pinigų niekas nepaimtų. Štai ir dabar valstybės įmonės viena po kitos praneša apie dešimtimis, kone šimtais milijonų eurų šoktelėjusį pelną. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pirmininkas Renatas Pocius atvirai pripažįsta, kad per visus 2021 m. „Litgrid“ pajamos iš perkrovų siekė 50 mln., o vien šių metų pirmą pusmetį – jau 128 mln. eurų.

Sunešėme mes

Tie pelnai ne iš puikaus vadybininkų darbo, ne iš stebuklingo veiklos efektyvumo. Ne, visus juos sunešėme mes – eiliniai piliečiai ir verslo įmonės, o „laisva rinka“ šiuos pinigus priglaudė.

Tai tapo įmanoma, kai valstybė natūralaus monopolio sąlygomis nutarė kurti laisvą rinką. Šiandien laisvoje nepriklausomų elektros tiekėjų rinkoje turime net penkis! Rinkoje, kur kaupiasi dešimtys milijonų eurų pelno. Savaime suprantama, kad į tokį laimikį taikosi daug sėkmės džentelmenų ir tik „Perlas Energija“ pavyzdys – būtent toks.

Tačiau, kas tie nepriklausomi elektros tiekėjai? Kiek ir nuo ko jie išties yra nepriklausomi?

Kilęs sujudimas turėtų priversti politikus sustoti ir įvertinti, ar išties verta tęsti šį žaidimą.

Pasitikėjimas žlugęs

„Ignitis“ – tas pats lietuviškas senas tiekėjas, atliekantis naują vaidmenį. „Enefit“ – analogiškos estiškos valstybinės įmonės padalinys. „Elektrum“ – latviško monopolininko atšaka. Taigi, net trys nepriklausomi tiekėjai yra ne kas kita, o tie patys monopolininkai, tik iš kaimyninių rinkų. Likę du – „Birštono energija“ ir „EGTO energija“ net teoriškai neturi tokių svertų, kuriuos turi ir kuriais naudojasi šie pagrindiniai rinkos dalyviai.

Ir nors visi dalyviai skambiai žada, kad jie niekada net teoriškai negali pakartoti „Perlo Energijos“ istorijos, tačiau pasitikėjimas tokia „valstybine laisvąja rinka“ jau žlugęs. Patikėti, kad kiti rinkos dalyviai, kilus sunkumų, imsis gelbėti vartotojus, o ne save pačius – sunku, jei išvis įmanoma.

Už visą šią rinkos imitaciją kažkas turės sumokėti. Šiandien kiekvieną dieną už ją moka vartotojai ir verslas. Vėlgi, mes visi kartu dengiame ir visų „paliktų“ klientų kaštus – skaičiuojama, kad vien kompensacijoms buvusiems „Perlo Energijos“ klientams kiekvieną šių metų mėnesį valstybė turės skirti po 3,5 mln. eurų. Ir tai, labai gali būti, visai ne pabaiga.

Kilęs sujudimas turėtų priversti politikus sustoti ir įvertinti, ar išties verta tęsti šį žaidimą. Ar tikrai formalių ES reikalavimų vykdymas bandant sukurti dirbtinę laisvą rinką vertas tokio masto rizikos? Rizikuojant tiek gyventojų gerove, tiek verslo įmonių galėjimu be išorinių kataklizmų vykdyti veiklą.