Meno misija – žadinti jausmus. Paveikslas, filmas, spektaklis ar literatūros kūrinys neprivalo patikti visiems, kaip kad nėra pasaulyje patiekalo, kuris patiktų visiems 6 mlrd. Žemės gyventojų. Nuoširdžiam kūrėjui svarbiausia, kad auditorija liktų neabejinga jo ir mūzai kūdikiams. Žiūrovo ar skaitytojo reakcija į meno objektą pirmiausiai ir atskleidžia, ar apskritai pavyko užmegzti šį ryšį. Kaip sekasi kurti savą santykį su „Santakoje“ pristatomais meno kūriniais, jų kritika, „Kauno dienos“ skaitytojams? Žvilgsnis į portalo kauno.diena.lt/santaka komentarus.

„Dezdemona“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Inži

Ačiū už recenziją. Mačiau šį spektaklį, įdomi interpretacija. Įdomu buvo ir pačiai suprasti, kad, būdama labai toli nuo profesionaliojo meno, esu gerokai perpratusi ACH kūrybą. Dar nepamatęs spektaklio žinai, kokia bus spalvų gama, gali nujausti judesių piešinį (ak, tas dėmesys rankoms! Tie laužyti judesiai!). Visada estetiškas vaizdas. Puiki galimybė edukuoti Lietuvos žiūrovą. Tikiuosi, kad nuo šių spektaklių pradėję imsime suprasti ir pasaulinio lygio kūrėjus.

Narimantas

Gal net per daug gražu ir nugludinta? Taikliai pastebėjo kritikė: Jagas – pirmajame plane. Dezdemona – tarsi sapne.

R. Čičelio knyga „Alternatyva: literatūros kritika“

Santakos skaitytoja

Šventi žodžiai: „Be to, Lietuvoje leidžiami daugiau nei penki akademiniai žurnalai, kuriuose per metus suskaičiuotume daugiau nei dešimtį mokslininkų dėmesį patraukusių knygų recenzijų. Ar to maža, kad nekalbėtume apie literatūros kritikos merdėjimą ar net mirtį?!“. Svarbu, kad būtų kuo daugiau autentiškų recenzijų, o ne leidyklų platinamų reklaminių anonsų. Jų, beje, taip pat labai reikia!

Ramunė

Labai taiklus pavadinimas „Alternatyva“. Užaugau sovietmečiu, o dabar „kultūros elitas“ man primena vaikystės laikus, nes bruka vieną – savo – nuomonę, požiūrį, pasaulio traktuotę. Neduokdie, kas pastatys spektaklį pagal Žemaitę... Neduokdie, kas parašys kūrinį apie meilę be – atleiskite – reikalų žemiau juostos. „Ne, atgyvena!“ – rėkia madingi kritikai. Bandžiau skaityti Londone gyvenančios mūsų garsiosios rašytojos išliaupsintus kūrinius. Vos radau kalbą apie „apatinius“ reikalus – padėjau į šalį. Manau, kuo subtiliau kalbama apie intymius dalykus, tuo aukštesnio lygio kūrėjas. Na, yra Algis Greitai su savo juokeliais ir Juozas Erlickas. Pastarojo davatka nepavadinsi, bet tas jo aštrus žodis – ne kirvis, bet skalpelis, subtiliau pjauna nei Algis Greitai. Aišku, skonio reikalas. Vienas gali gerti iš kartoninio puodelio, kitam kava kvepia tik iš porcelianinio geriama.

Poeto gerbėja

Labai ilgiuosi Kęstučio Navako „Knygų žiurkės kampelio“ „Kauno dienoje“. Ir šmaikščiai parašydavo, ir subtiliai, neįžeisdamas autoriaus. Jis sugebėdavo užkrėsti savo stiliumi. Buvo autentiškas iki raidės. Iš tiesų juk geras kritikas sugeba parašyti taip, kad net neskaitęs originalo, neapsilankęs parodoje susidarai vaizdą. Tarsi dalyvauji koncerte / skaitai kūrinį. Ta recenzija – kaip žemėlapis, be kurio meno lauke klaidžiosi klaidžiosi ir, jei nesi skautas (profesionalas menotyrininkas, literatūrologas), gali ir nepasiekti savo kelionės tikslo.

Vaida L.

Labai ačiū gerb. Ramūnui už nuosaikų požiūrį į literatūros kritiką. Nenoriu kaltinti amžiaus, bet tenka skaityti kritikų recenzijas – na, tai iš tiesų: atrodo, kad dauguma (deja, jaunesnės kartos) recenzijose išlieja savo kompleksus, kaip kokie paaugliai, regis, tik ir siekia įgelti autoriui, o ne pateikti argumentus, iš kurių skaitytojas susidarytų vaizdą, kad – jei jau taip yra – romanas / eilės yra grafomanijos pavyzdys. Žinoma, grafomanų pakanka. Tačiau vėlgi – jei jau kūrinys beviltiškas, jokia save gerbianti leidykla neleis kad ir už pinigus kokio niekalo. O paskaičius recenzijas tų kritikų (diplomuotų), susidaro įspūdis, kad jie vieninteliai supranta to kūrinio (ne)vertę; kad leidyklų redaktoriai nieko nesuvokia apie literatūrą, todėl laimina visokio niekalo leidybą.

Andris Kalnozols „Mane vadina Kalendorium“

Varlius

Tikiuosi, versime vis daugiau latvių, lenkų, estų autorių knygų. Leidyklos siūlo tikrai neproporcingai mažai tų šalių autorių knygų. Netikiu, kad būtų sunku išversti, pasirūpinus, pvz., atitinkamos šalies valstybės parama.

Marija V.

Labai ačiū autorei už tokį įdomų pašnekovą. Šiandien, kai visi tik ir kalba apie lyderių poreikį, labai svarbu atkreipti dėmesį į tuos „mažutėlius“ – tiksliau, daugumą eilinių žmonių. Žinoma, šios knygos herojus ne toks jau eilinis, bet jis su savo nukrypimais nuo normų užaštrina temą. Be to, aš kaip skaitytoja labai vertinu kiekvieną tokį menininkų atsivėrimą. Tai dar labiau padidina knygos įtaigumą, leidžia pamatyti, kad menininkai taip pat yra eiliniai mažutėliai su savo silpnybėmis, nuodėmėmis ir savais gydymosi receptais. Pagarba ir rašytojui A. Kalnozols už atvirumą – ne kiekvienas ryžtasi atsiverti auditorijai.