Karti kaimynų patirtis
Mūsų tolimesnės Baltijos kaimynės pensijų sistema iki 2021 m. buvo ganėtinai panaši į Lietuvos. Tačiau tuomet Estijos valdantieji nusprendė ją „patobulinti“. Vieni pagrindinių pakeitimų buvo iki tol privalomą II pensijų sistemos pakopą padaryti savanorišką, be to, leisti iš jos pasitraukti visiems pageidaujantiems.
Iki 2022 m. pabaigos pasitraukimo iš II pakopos galimybe pasinaudojo 214 tūkst., arba 31 proc. visų joje dalyvavusių žmonių. Šiuo metu pasitraukusiųjų skaičius jau artėja prie 40 proc. II pakopoje kaupusių šalies gyventojų. Vėlesni Estijos banko tyrimai parodė, kad sukauptas lėšas dažniausiai atsiėmė santaupų neturėję, didelių paskolų turintys ar norimos paskolos gauti negalintys Estijos gyventojai. Nemenka dalis jų atsiimtus pinigus skyrė vartojimui – pirko automobilius ir buitinę techniką.
Praėjusių metų spalį Lietuvoje viešėjęs Estijos centrinio banko vadovas Madis Mulleris pripažino, kad minėti pensijų sistemos pakeitimai buvo klaida ir paragino lietuvius pasimokyti iš prastų Estijos sprendimų. Pasak jo, reforma davė tik tai, kad Estijos gyventojai jau dabar vidutiniškai yra labiau priklausomi nuo valstybės mokamos pensijos ir turi mažiau santaupų. Atsižvelgiant į demografinę perspektyvą, šios problemos tik gilės.
Taip pat reikia nepamiršti, kad prie Estijos II pakopoje pasiliekančių ir ją savanoriškai pasirenkančių gyventojų pensijų valstybė prisideda 4 proc. nuo darbo užmokesčio – beveik tris kartus daugiau nei Lietuvoje. Kitaip tariant – tikėtina, kad Lietuvos pensijų sistemos pakeitimų prastesnės sąlygos dar labiau padidins iš jos pasitraukiančiųjų skaičių.
Pasitraukti gali pusė kaupiančiųjų
Beveik neabejotina, kad, kaip ir Estijoje, Lietuvoje didžioji dalis pasitrauksiančiųjų iš II pakopos priklausys dviem grupėms. Pirmoji – tie, kurie turi finansinių skolų bei įsipareigojimų ir yra sukaupę palyginti nedaug, nuo 1 iki 3 tūkst. eurų. Atsiimtais pinigais jie išspręs savo šiandienos finansines problemas.
Antroji grupė bus tie, kurie jau yra sukaupę pakankamai nemažai, kad už sukauptas lėšas galėtų, pavyzdžiui, įsigyti būstą. Tačiau nepaisant to, kuriai grupei priklauso, šie žmonės atims iš savęs galimybę po keliolikos ar keliasdešimties metų gauti didesnes pensines išmokas.
Taip pat labai tikėtina, kad po 12 mėnesių atsiras žmonių, sakysiančių, jog negirdėjo, nežinojo ir nesuspėjo pasinaudoti šia galimybe. Jei tokių žmonių bus pakankamai daug, stiprės pagunda po ketverių metų ateisiantiems naujos kadencijos politikams vėl grįžti prie šio klausimo ir vėl imtis „tobulinti“ pensijų sistemą.
Labai tikėtina, kad priėmus dabar Vyriausybės siūlomus pakeitimus, iš II pakopos gali pasitraukti iki pusės visų dabar joje kaupiančių asmenų, o jų išsiimta pinigų suma proporciškai gali būti dar didesnė. Kapitalo iš fondų nutekėjimas neišvengiamai paveiks tiek paties investavimo, tiek investicijų diversifikavimo galimybes.
Pripažino, kad minėti pensijų sistemos pakeitimai buvo klaida ir paragino lietuvius pasimokyti iš prastų Estijos sprendimų.
Tai ne tik turės įtakos II pakopoje liksiantiems asmenims, kurių investicinis pelnas (ir senatvės pensijos dydis) potencialiai sumažės, bet pakenks ir kitoms sritims, į kurias Lietuvoje investuoja pensiniai fondai
– pavyzdžiui, investicijoms į šalies gynybą. Skaičiuojama, kad šiuo metu pensiniai fondai gynybos srityje yra investavę maždaug 1 milijardą eurų. Ar tikrai, užuot stiprinę visų mūsų saugumą, norime šiuos pinigus pravalgyti?
Kiek reikia sočiai senatvei?
Šiuo metu skaičiuojama, kad, dabartinės pensijų sistemos sąlygomis, papildomai kaupdami II pakopoje, Lietuvos gyventojai gali tikėtis gauti maždaug 45-47 proc. buvusio darbo užmokesčio siekiančią pensiją (kartu su „SoDros“ mokama dalimi). Norint pasiekti politikų minimą bent 70 proc. atlyginimo siekiantį pensijos dydį, žmogus turėtų atsidėti apie 10 proc. dabartinio savo atlyginimo.
Kitaip tariant – jei II pakopoje kaupiama 3 proc. nuo atlyginimo, dar 7 proc. žmogus turėtų pats investuoti į kitus instrumentus. Tai gali būti ir III pensijų sistemos pakopa, ir bet kokie kiti finansiniai instrumentai, kuriuos žmogus supranta ir kurie jam atrodo patrauklūs: gyvybės draudimas, nekilnojamasis turtas, akcijos, obligacijos ar investiciniai fondai. Kiekvienas turėtų prisiminti, kad net dabar veikiančios II pensijų sistemos pakopos neužtenka, kad būtų galima saugiai jaustis dėl savo senatvės.
Ar įmanoma susitarti politiškai?
Dabartinė Lietuvos pensijų sistema galioja nuo 2003 m. 22-eji metai – reikšmingas laiko tarpas, deja, pažymėtas vis sugrįžtančių tobulinimų, pakeitimų ir reformų. Kiekvienas sistemos pakeitimas mažina jos stabilumą ir, tuo pačiu, žmonių pasitikėjimą.
Vis tik tikiu, kad politiškai įmanoma susitarti dėl stabilios krypties ir esminių pensijos sistemos principų. Svarbiausias klausimas turėtų būti – ar siūlomi pakeitimai padidins pensijas ir bus naudingi ilguoju laikotarpiu, ar priešingai?
Reikia pripažinti, kad Vyriausybės dabar siūlomi pakeitimai patenkins momentinius žmonių poreikius ir pelnys populiarumo taškų valdantiesiems. Deja, ilguoju laikotarpiu šie sprendimai, jei bus priimti, bus žalingi ne tik būsimiems pensininkams, bet ir pačiai valstybei, kuri viena ar kita forma bus priversta ieškoti lėšų, kad užtikrintų bent minimaliai saugią šalies piliečių senatvę.
(be temos)
(be temos)
(be temos)