PRAVIENIŠKIŲ CHORAS – BE SOLISTO

Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Visa tai filmavo ir į feisbuko patiktukų apyvartą paleido šitos dvikovos režisieriai – besikovusiųjų bendramoksliai. Pofik jiems tie „vyšnių sodai“, jie turi savo tualetinę režisūros versiją.

Šiame smurto kontekste išsyk iškyla ir ta istorija, kai vėlgi kitas jurbarkietis, esą karatistas ar kažkoks čempionas, po negrabaus mėginimo suartėti žiauriai sudaužė mergaitę. Tik šito vakarėlio dalyviai „reikalo“ nefilmavo, bet skubėjo padėti aukai. Vienas jų teisme vėliau neslėpė, kad taip sužaloto žmogaus nebuvo matęs net filmuose. „Buvo daug kraujo“, – liudijo vaikinas. „Jai smarkiai pažeista trachėja, išmušti keli dantys, sutrupintas žandikaulis, nustatyta labai stipri kaklo trauma (juk daužė kovų menų prizininkas). Kaip sakė liudininkai, jos veido nebuvo galima atpažinti“, – socialiniuose tinkluose iškart po įvykio teigė reanimuojamosios giminaitė.

Vis dėlto labiausiai žmones nustebino tai, kad sužalojimai nebuvo įvertinti kaip sunkūs, o „džentelmenas“ praėjus parai po išpuolio buvo paleistas į laisvę ir jau kitą dieną lyg niekur nieko atslinko į mokyklą. Cirkuliavo kalbos, esą išsuks, esą nieko čia nebus. Ir vėlesnis teismų maratonas iš tiesų palengva išleido kvapą – kalėjime smurtautojas šiandien nedūsauja. Pasėdėjo teismo salėje nuleistu viršugalviu, gal net pažadėjo „iš visos širdies“ daugiau kurį laiką nieko nedaužyti – gyvenimas lygtinai vis tiek patrauklesnis nei giesmės Pravieniškių chore ant laktų.

Kažkaip net koktu dėl tokio lėkšto šios kruvinos istorijos finalo. Matyt, yra tradicijos, kurios niekaip nemiršta, o teisingumo keliai kartais išties būna panašūs į klystkelius.

P. S. Kai dėl grėsmės perspėja amerikiečiai, reikia į tuos perspėjimus įsiklausyti, o ne juos ignoruoti.