Žmonės neskaičiuoja

Pradėkime nuo to, ar kas nors iš mūsų yra skaičiavęs, kokią PSD įmokų sumą atseikėjo per metus, o dar geriau – per visą šio mokesčio gyvavimo istoriją? Bus bent vienas iš 1 000? Turbūt ne daugiau, nes, nuolat apie tai klausiant aplinkinių, kol kas teigiamo atsakymo neišgirdau.

O kodėl PSD mokėtojai jo neskaičiuoja, nors nepraleidžia progos pakeikti valdžią dėl per didelių mokesčių? Prielaida paprasta ir tinkama daugeliui kitų mokesčių rūšių: žmonės tiesiog nieko gero iš to nesitiki ir atskaičiuotą PSD įmoką per darbdavį paleidžia tarsi į kito pasaulio nebūtį.

Atkreipkite dėmesį – gyventojai dažniausiai skundžiasi, kad mokesčiai tiesiog yra per dideli, o jei jie būtų, pvz., perpus mažesni, reikalai šeimoje, darbe ir šalyje iš karto pagerėtų. Kur kas rečiau piktinamasi, ar mokesčiai panaudojami tinkamai, nepriklausomai nuo jų dydžio. Būtent tai yra esminė mūsų galvojimo ir Lietuvos mokesčių sistemos bėda.

Santykis keisis

Grįžkime prie PSD, kurį dirbantys žmonės moka ne tik tiesiogiai, tačiau ir per kitus mokesčius (PVM) tam, kad valstybė galėtų sveikatos draudimą skirti, pvz., bedarbiams. Beje, jie sudaro apie papildomą trečdalį viso PSD fondo. Taigi, jeigu jūsų atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, yra apie 1 500 eurų, vadinasi, per mėnesį PSD tiesiogiai mokate apie 120 eurų, o netiesiogiai – dar apie 40. Per metus susidaro solidi 2 000 eurų PSD įmoka.

Negana to, nepasikeitus demografinei padėčiai, po dešimties metų PSD mokėtojų bus 10 proc. mažiau. Užtat jį gaunančiųjų valstybės (tiksliau, kitomis mūsų) lėšomis – 10 proc. daugiau. Laukia trys išeitys – mažinti PSD išlaidas, didinti PSD įmokas arba didinti valstybės remiamą PSD dalį. Žinoma, kitų mūsų mokamų mokesčių lėšomis.

Kam stengtis?

1 500 eurų dydis minimas neatsitiktinai. Maždaug bent tokią siektino mėnesio uždarbio sumą Lietuvoje įsivaizduoja mūsų emigrantai ir linkę dirbti vietiniai žmonės. Drauge, nekeičiant PSD įmokų dydžio (6 proc. nuo algos, neatskaičius mokesčių), jie tampa dosniais mokesčių mokėtojais. Tačiau kas jiems iš to?

Įsivaizduokime, kad PSD lėšomis remiamą valstybinių ar privačių sveikatos priežiūros įstaigų paslaugą siekia gauti du žmonės. Pirmasis – dirbantis ir per mėnesį gaunantis, atskaičius mokesčius, tebūnie 1 000 eurų. Antrasis – bedarbis, draudžiamas valstybės (o iš tiesų to pirmojo dirbančiojo) lėšomis. Valstybinė ar privati sveikatos priežiūros įstaiga, teikdama PSD dengiamą paslaugą, tik patikrins faktą, ar abu asmenys turi PSD, ir viskas. Eilės tvarka, papildomos nemokamos paslaugos, tyrimai – jokių išlygų, nesvarbu, ar esi PSD mokėtojas, ar tik jo gavėjas.

Kitaip tariant, Lietuvos PSD sistemoje valstybės parama visiems asmenims atseikėjama vienodai, nepriklausomai nuo konkretaus indėlio. Iš viso to blaivaus proto darbuotojui kyla bent keli klausimai:

a) kodėl turiu stengtis dirbti ir uždirbti daugiau, jeigu mano sumokami PSD mokesčiai 100 proc. yra paimami bendram visuomeniniam gėriui?

b) Kodėl, nepriklausomai nuo to, ar esu dirbantis, ar ne, mano ir bedarbio PSD yra vienodas?

c) Kodėl man apskritai verta dirbti, jeigu, PSD požiūriu, valstybė mane remia iš esmės taip pat?

d) Galiausiai – kodėl man toliau dirbti ir siekti daugiau uždirbti šioje šalyje, jei kitur mano sveikatos draudimo galimybės priklauso nuo tokių valstybinių įmokų dydžio / sukaupto fondo?

Tai komunizmas

Kai, nepriklausomai nuo uždarbio dydžio, visos asmens įmokos sukrenta į vieną neaprėpiamą PSD fondą, jame išmaišomos ir skiriamos įvairiausioms bendravisuomeninėms ar valdininkijos palaikymo reikmėms, tai jau nei solidarumas, nei socialdemokratija. Tai  darbo pajamų, pridėtinės vertės augimui abejingas komunizmas, nuo kurio bent jau PSD plotmėje niekur nepabėgome. Mes tik su juo susitaikėme slepiamų algų, medikų vokelių, iš krepšio ištraukto ir brendžiuko buteliu įdaryto šakočio, galinių durų, reikiamų pažįstamų ir kitais dar sovietų laikų būdais.

Šiandien Lietuvoje veikianti PSD sistema ir su ja susiję  reiškiniai neįkvėps nei emigrantų, nei vietinių uoliai atiduoti tokias įmokas. Valstybė turi atsižvelgti į jos narių indėlį ir bent iš dalies skatinti dirbančius mokėtojus. Pavyzdžiui, 30, o gal ir 40 proc. PSD įmokų kaupimas asmeniniame 1 500 eurų uždirbančio kokio nors Jono Petraičio sveikatos paslaugų krepšelyje? Kodėl gi ne. O jeigu ne, toks Jonas Petraitis per penkerius metus pats ras panašią išeitį kitoje Europos valstybėje.