QUOD LICET IOVI, NON LICET BOVI

Pagrindiniame mūsų šalies įstatyme – Konstitucijoje, jos pirmajame straipsnyje pabrėžiama visų žmonių prigimtinė lygybė savo orumu ir teisėmis, 29-ajame akcentuojama, kad visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą.

Taigi įstatymų leidžiamoji institucija – Seimas valstybės lygiu ir savivaldybių tarybos savivaldoje – priima teisės aktus, kurie vienodai galioja visiems piliečiams, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, turimo turto ir socialinio statuso. Vykdomoji valdžia – prezidentas ir Vyriausybė užtikrina šių įstatymų laikymąsi – vėlgi visiems vienodai, be išimčių.

Teorijoje viskas gražu, tačiau, ar iš tikrųjų viskas taip ir vyksta praktiniame mūsų valstybės piliečių gyvenime.

Abejonių kilo dėl valdžios vyrų ir moterų veiksmų adekvatumo priimant sprendimus ir jų laikantis, siekiant suvaldyti šalyje epidemiją.

Tuo metu, kai iš aukščiausių valdžios tribūnų apeliuojama į žmonių sąmoningumą prašant neiti be reikalo į prekybos centrus, nesusitikinėti su draugais, jeigu galima dirbti nuotoliniu būdu, o geriausiai iš viso sėdėti užsidarius namie tarp keturių sienų, tuo metu mūsų valstybės delegacija išvyksta į vieną iš didesnių epidemijos židinių Europoje – Ukrainą.

Prezidentas ir jį lydinti gausi delegacija, kurios sudėtyje beveik pusė ministrų kabineto, susitiko su Ukrainos politikais, kultūros veikėjais, kariais, taip pat ir vietos lietuvių bendruomenės atstovais. Viskas būtų gerai, Ukrainą palaikyti mūsų visų pareiga, jeigu patys norime būti laisvi, ir iš tiesų diskutuotinas klausimas, ar reikia toliau sėdėti užsidarius, tokiu būdu siekiant sumažinti epidemijos plitimo mastą, ar susigyventi su korona ir gyventi be apribojimų.

Klausimas diskutuotinas, tačiau reikia neužmiršti paminėti, kad šiandieną dar ne visi, sąžiningai besilaikantys įstatymų piliečiai gali aplankyti savo senus tėvus, gyvenančius savivaldybėse su aukštais pandemijos rodikliais. Kaip jie turi jaustis matydami tokią situaciją, laikytis toliau įstatymo ir galbūt daugiau nebepamatyti savo senų tėvų ar būti blogu valstybės piliečiu, nesilaikančiu įstatymo, bet mylinčiu sūnumi ar dukra, palaikančiu tėvus sunkiu metu.

Aš manau, jeigu norime ilgalaikėje perspektyvoje turėti tvirtą ir laisvą valstybę, įstatymų turime laikytis visi, pradedant aukščiausiais šalies vadovais (asmeninio pavyzdžio rodymas) ir baigiant eiliniais šalies piliečiais.

Tačiau, mano nuomone, ne mažiau svarbus aspektas ne tik visiems vienodai laikytis įstatymų, tačiau ir nepriimti tokių teisės aktų, kurių vykdymo kontrolės neįmanoma arba labai sunku užtikrinti, nes tai suponuoja jų nesilaikymą.

Esu optimistas ir tikiuosi, kad gyvensime visiems piliečiams vienodai teisingoje Lietuvoje ir mūsų gyvenime neprigis senas lotyniškas posakis "Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui (Quod licet Iovi, non licet bovi)".