Regionų ministerijos griūtis Pereiti į pagrindinį turinį

Regionų ministerijos griūtis

2025-07-04 11:51

Pasibaigus linksmam ir audringam Chruščiovų dinastijos patriarcho Nikitos Sergejevičiaus (1894–1971) turui Jungtinėse Valstijose, daug kas pradėjo viltis, kad JAV prezidentas Dwightas Davidas Eisenhoweris (1890–1969) arba jo įpėdinis ateityje surengs tokį patį, atsakomąjį, vizitą į Sovietų Sąjungą. Tačiau septintojo XX a. dešimtmečio pradžioje šis sumanymas taip ir nebuvo realizuotas.

Leonas Dykovas.
Leonas Dykovas. / Redakcijos archyvo nuotr.

1960 m. gegužės 1-ąją sovietams pavyko numušti virš jų teritorijos skridusį ir ją fotografavusį, tuo metu itin pažangiu laikytą lėktuvą „Lockheed U2“ bei paimti jo pilotą Francisą Gary Powersą (1929–1977) į nelaisvę. Kilo baisus skandalas, ir Nikita, puikiai žinodamas, kiek SSRS valstybės saugumo komiteto (rus. „Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti“) agentų neršia po visą pasaulį, nepatingėjo šia proga suvaidinti apgauto, išduoto, baisiai įsižeidusio ir sukrėsto.

Pasibaigus Nikitos turui po JAV, ne vienas naivuolis per keletą mėnesių spėjo įtikėti, kad SSRS bei Jungtinės Valstijos labai greitai „susitaikys“ ir susikibusios už rankučių šoks rateliu dėl pasaulinės taikos. Tačiau šnipinėjimui skirto amerikiečių lėktuvo numušimas šias iliuzijas sutrynė į miltus.

1960 m. rugsėjį Nikita dar kartą atvyko į Šiaurės Amerikos žemyną tam, kad galėtų su SSRS delegacija dalyvauti Jungtinių Tautų (JT, angl. „United Nations“) pasėdžiuose. Tais metais buvo daug kalbama apie įvairius nepriklausomybę įgijusius Afrikos kraštus, tad Nikita ir vėl nepraleido progos pasirodyti. Jis siekė pateikti save bei Sovietų Sąjungą kaip uolius baltųjų imperialistų engiamų vargšų spalvotųjų gynėjus (neužsimindamas apie pačios SSRS imperialistinę prigimtį) ir, anot visame pasaulyje garsios legendos, per vieną JT posėdį, nutaisęs ponų valgomajame išsituštinusio baudžiauninko išraišką, pradėjo trankyti batu į stalą. Toks esą buvęs jo protestas prieš vakariečių imperializmą ir „šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės susvetimėjimą“.

Tų pačių 1960-ųjų lapkritį Jungtinėse Valstijose įvyko nauji Baltųjų rūmų šeimininko rinkimai, kuriuose katalikas demokratas Johnas Fitzgeraldas Kennedy’s (1917–1963) įveikė protestantą respublikoną Richardą Milhousą Nixoną (1913–1994).

Tuo metu J. F. Kennedy’is buvo vienas pačių jauniausių kada nors prie JAV valdžios vairo sėdusių žmonių, o jaunystė visada yra siejama su veržlumu, naujovėmis bei netradiciniais sprendimais. Pasaulio naivuoliai ir vėl buvo bepradedantys įtikėti artėjančiu amerikiečių bei sovietų „susitaikymu“, tačiau po kelių mėnesių visos jų viltys dar kartą buvo sutryptos.

1961 m. balandžio 12 d. SSRS propagandinio pobūdžio lenktynėse dėl Visatos sudavė dar vieną, itin skaudų smūgį amerikiečiams, kai erdvėlaiviu „Vostok 1“ pakilęs Gagarinų šeimos atstovas Jurijus Aleksejevičius (1934–1968) tapo pirmuoju kosmose atsidūrusiu žmogumi.

Pakilęs iš Baikonuro kosmodromo (dab. Kazachstane) bei apskriejęs planetą, jis tapo ne vien SSRS propagandos stabu, bet ir tikra pasaulinio masto garsenybe. Spėjama, kad naujasis sovietų pasiekimas sukėlė stiprų galvos skausmą jaunajam JAV prezidentui ir šis vėliau pažadėjo amerikiečiams, kad pirmasis Mėnulyje išsilaipinęs žmogus turės Jungtinių Valstijų pasą.

Praėjus vos kelioms dienoms nuo Jurijaus Aleksejevičiaus skrydžio, Jungtinės Valstijos buvo viešai pažemintos dar kartą, mat žlugo CŽV suplanuotas ir vykdytas bandymas nuversti naująjį marksisto Fidelio Alejandro Castro Ruzo (1926–2016) režimą Kuboje.

Kiek vėliau, ankstų 1961-ųjų rugpjūčio 13 d. rytą, JAV bei SSRS interesai vėl susikirto, mat sovietų vasalės Vokietijos Demokratinės Respublikos valdžia ėmė įrenginėti žymiąją užkardą, turėjusią sustabdyti „protų nutekėjimą“ iš socialistinio rojaus.

Abiejų geopolitinių jėgų konfrontacija savo kulminaciją pasiekė 1962 m. spalį, Jungtinių Valstijų valdžios atstovams sužinojus, kad sovietai Kuboje įrenginėja raketų paleidimo aikšteles, iš kurių būtų galima paleisti vidutinio nuostolio balistines raketas (tai esą buvo ne vien „broliško“ Kubos režimo gynimas nuo imperialistų, bet ir atsakas į amerikiečių raketas, dislokuotas Turkijos teritorijoje).

1962 m. spalio 22 d. Baltųjų rūmų šeimininkas iš televizorių ekranų kreipėsi į savo piliečius bei pranešė jiems apie JAV pašonėje dislokuotas SSRS raketas ir įvedamą Kubos blokadą. Vėlesnėmis dienomis didelę dalį pasaulio buvo apėmusi tikra isterija dėl neva artėjančio Trečiojo pasaulinio karo (panaši į kilusią šiemet per Izraelio ir JAV smūgius Iranui), tačiau tą kartą abiem geopolitinėms varžovėms pavyko diplomatinėmis priemonėmis pasiekti kompromisą ir išvengti pragaištingų padarinių.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Nikitai šeimininkaujant Kremliuje, sovietams labai gerai sekėsi. SSRS buvo tapusi rimta geopolitine žaidėja, kurios žodžio turėjo paisyti ne tik bendraminčiai, bet ir priešininkai, o ir vidaus politikoje būta nemažai didžių pasekimų. Mūsų dienomis Nikitos epochą menantys žmonės tvirtina, kad nei tada, nei vėliau (iki pat 1991 m.) proletarų rojuje nebuvo nei nedarbo, nei benamių, nei lytinių iškrypimų, nei narkomanijos, nei nelaimingų vaikų, nei žlungančių šeimų.

Visi tomis dienomis esą buvę lygūs ir visko iš valdžios gaudavę po lygiai, o jaunimas gerbęs vyresniuosius, tačiau vieną 1964 m. spalio dieną Nikita staiga sužinojo esąs nuverstas jaunesnių nomenklatūros atstovų.

Naujoji valdžia nenužudė ir neįkalino Nikitos. Jis gana ramiai baigė savo dienas ir netgi bandė išleisti memuarus.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra