Dėl to galime įžvelgti akivaizdžių prieštaravimų. Viena vertus, egzaminai ir kiti naudojami mokinių žinių vertinimo įrankiai (pvz., standartizuoti testai) liudija apie tai, kad galima akademiškai išmatuoti mokinių žinias. Kita vertus, šio sprendimo priešininkai kalba apie mokinių patiriamą stresą egzaminų metu ir žinių iškalimo kultūrą supriešina su kūrybiškumu. Abi konfrontuojančios pusės nepastebi svarbiausio dalyko – mąstymo. Ne veltui, sakoma, kad geras mokytojas priverčia jus galvoti net tada, kai jūs to visai nenorite. Vadinasi, mąstymo sugebėjimų ugdymas tampa išvardytų problemų sprendimo būdu.
Kartais verta atsakymų į kylančius klausimus ieškoti seniai pamirštose knygose. René Descartes'o veikale "Filosofijos pradai" (1644) esama kelių paprastų minčių.
Pirma mintis: "Žodžiu "mąstymas" (cogitatio) aš suprantu visa, kas mumyse vyksta taip, kad tai suvokiame patys savaime. Todėl ne tiktai "suvokti", "norėti", "įsivaizduoti", bet ir "justi" čia reiškia tą patį, ką ir "mąstyti". Antra: "Taigi, sakydamas, kad teiginys: mąstau, vadinasi, egzistuoju, yra pirmasis ir teisingiausias iš tų, kurie prieinami žmonėms, tvarkingai dėstantiems savo mintis, aš neneigiu ir to, jog prieš tai reikia žinoti, kas yra mąstymas, teisingumas, būtis, taip pat neneigiu, jog, norint mąstyti, reikia būti ir pan." Trečia: "Tačiau netgi jei mus sukūręs visagalis ir netgi jei jam patiktų mus apgaudinėti, mes vis dėlto ne menkiau jaučiame turį laisvės, leidžiančios mums nepasitikėti tuo, ko gerai nepažįstame, ir nesileisti būti apgautiems".
Šios mintys įvardija XVII a. reikalavimus, be kurių neįmanomas mąstymas, – tai žinios, sąmoningumas ir pasirinkimo laisvė. Kokius reikalavimus mąstymui kelia XXI a.?
Negailestinga XVII a. tikrovė, kurios neįmanoma suprasti be Trisdešimties metų ar Anglijos pilietinio karo pasekmių, reikalavo naujų mąstymo principų, kurie nebūtų pagrįsti Dievo autoritetu. Tuo metu buvo sukurta mokslinio tyrimo eiga: klausimo(-ų) kėlimas, tyrinėjimo medžiagos paieška, hipotezės formulavimas ir patikrinimas įvairiais eksperimentais ar kitais tyrimo metodais; gautos informacijos aprašymas ir analizė bei išvadų, kurios patvirtintų ar paneigtų iškeltą hipotezę, darymas.
Aprašyta mokslinio tyrimo eiga sukūrė mokslo žinių sistemą apie pasaulį, kurios išraiškos ir sklaidos priemone tapo 1751 m. Deniso Diderot pradėta leisti "Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslo, menų ir amatų žodynas". Nuo tada enciklopedija tapo sistemingų mokslo žinių simboliu. Dabar pasvarstykime apie Apšvietos epochos pasiekimų aktualumą dabarčiai.
Televizijose apstu viktorinų, kuriose už puikias žinias siūlomi vertingi prizai – tokios laidos tarsi patvirtina žinių svarbą ir sukuria savitą patrauklumą. Antai laida "Klausimėlis" net sugeba netiesiogiai modeliuoti nepalankų požiūrį į tuos, kurie nežino elementarių dalykų. Praeiviams užduodamas paprastas klausimas ir fiksuojami patys pikantiškiausi neteisingi atsakymai. Kiekvieno žiūrovo natūralus pasipiktinimas, kylantis žiūrint laidą "Klausimėlis", pagrįstas paprastu motyvu – kaip galima nežinoti visiems žinomų dalykų.
Išsilavinę žmonės iš tikrųjų savaip žavūs ir bet kokia viktorina be jų netenka prasmės, o pasiguosti lieka "Klausimėlis". Tačiau ar mes laisvalaikiu skaitome enciklopedijos tomus puslapis po puslapio ir bandome atsiminti tai, ką perskaitėme? Ne, bet mokyklas lankančius savo vaikus suvokiame kaip būsimas vaikščiojančias enciklopedijas, kurie sugebėtų atremti bet kurią laidos "Klausimėlis" intelektualinę provokaciją.
Bet kuri viktorina orientuota į žinių deklaravimą, pagrįstą atmintimi, ir leidžia nustumti į antrą planą žinių kūrimo mechanizmą. Didžioji dalis sėkmingai viktorinose pasirodančių žmonių savo išsilavinimo pasiekia ne todėl, kad skaito enciklopedijas prieš miegą, bet dėl to, kad jų kasdienė veikla reikalauja išmanyti įvairias sritis.
Taigi, kas yra lengviau – atsakyti į klausimą ar sugalvoti klausimą ir rasti į jį atsakymą, įvardyti problemą ir surasti kelis jos sprendimo būdus?
Prisiminkime senus laikus mokykloje, kai per egzaminus traukdavome ir bilietus. Išlaikiau egzaminą, nes teko bilietas, kurio temą mokėjau. Nedera sumenkinti tų, kurie visus bilietus išmokdavo ar iškaldavo, vis dėlto tai – ta pati viktorina, pagrįsta atsitiktinumu ir žinių atkartojimu.
XXI a. iššūkiai nesumenkina Apšvietos epochos pasiekimų, tačiau atkreipia dėmesį į svarbius pokyčius. Mokslinės žinios greitai sensta, o tie patys reiškiniai, įvykiai įgauna skirtingas interpretacijas, paremtas prieštaringais požiūriais ir vertinimais.
Šiandien mokslas specializuojasi taip, kad nesusikalba net gretimų sričių specialistai. Informacija apie aktualius įvykius išplinta žaibiškai, šalia tradicinių bendrijų klesti gausybė mažų, stambūs kultūriniai vienetai skyla į nesuskaičiuojamas subkultūras, asmeninės, visuomeninės bei kultūrinės tapatybės klausimai tampa vieni svarbiausių ir gyvybiškiausių. Todėl šiandien ypatingą svarbą įgauna ne žinių kaupimas, bet mokėjimas racionaliai, pagrįstai ir savarankiškai mąstyti.
Apšvietos epochos sukurta mokslinio tyrimo eiga išlieka aktuali, nes leidžia ugdyti aukštesniojo lygmens mąstymo gebėjimus, kurie neįmanomi be pasiryžimo išsiaiškinti ir atsakyti į iškeltus klausimus, ilgalaikio veiklos planavimo, sugebėjimo įvertinti daug aplinkybių ir sąlygų. Ypač vertinamos ilgalaikės pastangos.
Enciklopedija – tai vienas iš informacijos šaltinių, kuris gali padėti ugdyti svarbius informacijos suvokimo įgūdžius – apibūdinti, klasifikuoti, analizuoti, palyginti ir t. t. Ne mažiau svarbu suprasti, kad nieko gyvenime nėra duodama veltui. Norų galime turėti daug, bet tik apsisprendimas juos paverčia tikslu. Tik tuomet suprantame, kokios kliūtys ar ribojančios sąlygos gali apsunkinti jo įgyvendinimą. Atsiranda daugybė situacijų, iš kurių kiekvieną reikia išnagrinėti atskirai ir priimti sprendimą.
Paprastas pavyzdys. Auginti morkas ir burokėlius tam, kad patenkintum elementarias sodininko ir daržininko ambicijas yra viena, o auginti tas pačias daržoves siekiant iš to pragyventi yra kita. Tiek vienu, tiek kitu atveju žinios ir gebėjimai bus skirtingi. Būtent, sugebėjimas numatyti tikslus, kontroliuoti jų įgyvendinimą yra laikomas metakognityviniu mąstymu. Svarbu ne tik žinoti, kaip auginti burokėlius ir morkas (tai vadiname kognityviniu mąstymu, pagrįstu žinojimu, supratimu, atsiminimu ir t. t.), bet ir suprasti, kaip sekasi jas auginti ir ką reikia daryti norint padidinti jų derlių. Nuo to priklauso žmogaus pasitikėjimas savimi.
Kodėl šiandien daug kalbame apie menką žmonių savivertę? Nes turime daug žinių, bet nemokame jomis naudotis ir įvertinti jų panaudojimo efektyvumo. Palyginti su XVIII a. valstiečiais, esame daugiatomės enciklopedijos, bet ar sugebėtume išgyventi to meto sąlygomis?
Naujausi komentarai