Apklausos irgi antrina: pirmąjį pusmetį trečdalis šalies gyventojų nesilankė kavinėse, dar trečdalis – rečiau. Atrodytų, šiame kontekste apsėsti staliukai turėtų būti tarsi Kalėdos maitinimo verslui, šventė! O valgytojai – laukiamiausi svečiai. Betgi ne. Kartais susidaro įspūdis, kad lankytojai, tas likęs trečdalis, tiesiog vargina.

... Pakeliui į pajūrį arba iš jo daugelis suplanuoja pasivaišinti garsiaisiais koldūnais. Vieną savaitgalio vidurdienį stabtelime ir mes. Stalelį vos randame – apgultis. Padavėjos zuja tarp stalų kaip bitės per medunešį. Pasijuntame it per gedulingus pietus: padavėjų veiduose – nė menkiausios šypsenėlės. Net kaltė ima graužti – lyg ir trukdome. Įspėjimas, kad reikės ilgai laukti, nuskamba kaip teismo nuosprendis: kalti, prisidirbote...

Belaukdami turime laiko apmąstymams, kaip čia taip: lankytojų nėra – blogai, yra – dar blogiau? Padavėjai – ne atsitiktiniai uždarbiautojai, o maitinimo įstaigos vizitinė kortelė. Rūkšnos čia – tas pats, kaip persūdytas maistas. Nuo padavėjų didžiule dalimi priklauso maitinimo įstaigos pajamos ir sėkmė. Juk tai – ne maisto gaminimo, o svetingumo verslas. Ir darbdaviams priimant padavėją pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar jam sekasi, patinka bendrauti su žmonėmis. Bent taip turėtų būti. O kad nėra, matome ne tik pakelės, bet ir didžiųjų miestų kavinėse.

Ir sostinėje, ir provincijos miestelyje visi atras kavinę, kur maistą gamina kaip sau, o patiekia kaip svečiui. Ne klientui – svečiui! Garsas apie tokią maitinimo įstaigą sklis plačiai, o šeimininkams nereikės skelbti bankroto.

Išlikimo receptas nesudėtingas: reikia trupučio meilės.