VIETOJ INVESTICIJŲ – GALUVIETĖ

Štai ir išlindo yla iš ubago terbos: besibaigiant tretiesiems 2021–2027 m. ES finansinės perspektyvos metams, regionuose nepradėtas nė vienas investicinis projektas. Priežastis – gyvuliškai formali – ministerijos, kurių pas mus per daug, nesugeba pabaigti planavimo.

Tai kiek pinigų neteko šalis? To niekas nežino, bet iš viso regioninei plėtrai buvo numatyta 1,6 mlrd. eurų.

Žodžiu, mums tiesia daugiau nei pusantro milijardo, o jo ubagų valstybėje niekas neima, nes darbą imituojančios perteklinės ministerijos neprirašo savo nusususių papirusų.

O ir ko čia skubėti, jei pinigai keliaus ne į sostinę, bet į regionus, kur naudos gavėjai – ne trečios kartos vilniečiai. (Tenykšte trečiosios kartos kilme taip puikuojasi istorinių romanų autorė iš laikraščio, vis kopinėjančio naujojo pieno konservų testamento reikalus). Žodžiu, kam tiems mužikams pinigai, jei jie neturi fantazijos, kaip raibi ponuliai sostinėje?

Viskas atrodo etnografiškai įprastai – kam daryti, jei galima nieko nedaryti. Ypač, kai niekas už nieką neatsako.

„Regionai ES investicijų negali planuoti savarankiškai. Tai už juos daro centrinė valdžia. Ir daro lėtai bei neveiksmingai. Todėl šalies regionai negali sulaukti gyvenimo kokybę turinčių pagerinti investicijų“, – skundžiasi Lietuvos savivaldybių asociacijos vadas M. Sinkevičius.

Lyg tyčia aną savaitę nuvinguriavo ir dar viena žinia – Lietuva pateko į vargingiausių ES ekonomikų trejetuką.

Prabangūs sveikinimai visiems – ne itin daug to prestižo, bet vis tiek prizinė galuvietė.

Paaiškėjo, kad prizinį vargo indeksą lėmė didelis BVP nuosmukis ir nedarbas. Šiame kontekste tai, kad skurstančiuose regionuose nepradėtas nė vienas investicinis projektas, viskas atrodo etnografiškai įprastai – kam daryti, jei galima nieko nedaryti. Ypač, kai niekas už nieką neatsako.

P. S. O sostinėje tuo pat metu prašmatni šeima penkių valandų darbui vis ieško namų tvarkytojo už 2 150 eurų atlygį ir neranda. „Baisi padėtis“, – ironiškai reziumuotų mokytoja Angelė iš regiono.