Labai keista, kad itin patyrusi socialdemokratų partija pateko į tokį jovalą, kurio virsmą, tiesą sakant, patys jos atstovai avansu prognozavo siūlydami G. Palucką į premjerus, nors žinojo apie miglotus verslininkystės reikalus. Vien tas faktas, kad iki rinkimų nebuvo atlyginta priteista žala, patyrusiems politikams turėjo sukelti totalinį siaubą.

Kokie žaidimėliai draikėsi po kilimu, kad iškart nebuvo pateikta J. Oleko kandidatūra, kuris, matyt, galiausiai ir taps naujuoju ministru pirmininku? Juolab kad J. Oleko kandidatūrai neprieštarauja nei Prezidentas, nei Seimo pirmininkas. Net kai kurie dešinieji jį vertina labiau teigiamai. Ypač po principingo poelgio Šveicarijoje, kur su kolegomis išėjo iš salės, kai iš tribūnos ėmė vograuti RF tarybos pirmininkė, pravarde Valka Stakan (liet. – Valka Stiklinė. Taip įvertinta jos geba akimirksniu įsisavinti tokį kiekį vodkos).

Klausimas: jei partijoje buvo žinoma apie paskolų skandalo kilimo grėsmę, kodėl reikėjo nerti į šituos kriminalpolitinius maurus ir terliotis bemaž aštuonis mėnesius? Kodėl iškart nebuvo pasiūlytas J. Olekas, o partija daugiau nei pusmetį smagiai tąsyta po purvynus? Labai keistas požiūris. Ypač turint omenyje tai, kad laikas yra brangesnis už pinigus. Tačiau kai kam galbūt atrodo atvirkščiai.

P. S. Superįdomus variantas būtų ir Vilniaus rajono meras Robert Duchnevič. Ypač turint omenyje geopolitinę padėtį ir jo lyderystę didžiausioje Lietuvos tautinėje mažumoje.