Žiniasklaida: pykčio mobilizacija, pramogos ir veidrodžiai

Stebuklai ir rutina

Jau 15 metų egzistuoja laisva ir nepriklausoma mūsų žiniasklaida. Kai ji gimė kartu su nacionalinio išsivadavimo judėjimu, laisvas ir nesuvaržytas žodis mums atrodė stebuklas.

Nedvejodamas galiu pasakyti, kad minties ir sąžinės laisvė yra pats didžiausias ir man asmeniškai pats brangiausias nepriklausomybės pasiekimas. Jis buvo, yra ir bus neįmanomas be niekam netarnaujančios, laisvos spaudos bei visos žiniasklaidos.

Bet stebuklai ilgai nesitęsia - kartu su visu šalies politiniu gyvenimu žiniasklaida netruko pereiti į vidinės politinės skaidos ir nesutampančių privačių interesų sferą. Iš pilietinės pozicijos ir moralinės laikysenos arenos ji vis labiau virto verslu ir pramoga. Mūsų žiniasklaida iš ideologinio ir politinio entuziazmo fazės perėjo į daugmaž stabilios kasdienybės fazę, arba tiesiog rutinizavosi.

Ja ir dabar labiausiai pasitiki šalies gyventojai - nors sykiu, regis, vis labiau ir nemėgsta jos, jei tikėsime sociologinėmis apklausomis. Žodžiu, žiniasklaida tapo viso mūsų gyvenimo centru, santykis su kuriuo neretai esti dvilypis - kiekviena priklausomybė neišvengiamai yra lydima nepasitenkinimo ir pykčio priepuolių.

Pyktis ir politika

JAV politologas Deividas Ostas (David Ost) šiais metais išleido knygą „Solidarumo pralaimėjimas: pyktis ir politika pokomunistinėje Europoje“, kurioje daro prielaidą, jog visas prasmingas politinis gyvenimas Rytų ir Vidurio Europoje būtų buvęs neįmanomas be efektyvaus pykčio mobilizavimo.

Anot jo, Solidarumo judėjimo sėkmė Lenkijoje slypėjo ne tik darbininkų ir profsąjungų sukilime prieš brutalų režimą, bet ir efektyviame pykčio bei susitvenkusios politinės frustracijos mobilizavime suburiant piliečius. Štai šią funkciją, pasak D.Osto, vėliau praradęs Solidarumas pradėjo virsti savo paties priešybe.

Jei pirma pykčio mobilizavimas vienijo žmones į visiems atvirą judėjimą, nepaisant jų kilmės ir skirtingumo, vėliau pyktis buvo mobilizuojamas arba tam, kad būtų kuriamas uždaras judėjimas, arba tam, kad būtų surasta ir stigmatizuojama nuo bepykstančiųjų skirtingų žmonių grupė. Iš atvirumo ir produktyvaus veikimo paskatos pyktis ilgainiui virto uždarumo ir neproduktyvios politikos instrumentu.

Ši prielaida puikiai tinka ir Lietuvos tikrovei bei jos pokyčiams suprasti ir apibūdinti. Bet pyktį siečiau ne tik su Sąjūdžiu ir jo gyvybės ciklu. Sąjūdis iš tiesų daug kuo primena „Solidarumą“, išskyrus darbininkų dalyvavimą nuverčiant režimą - Lenkijoje šitą padarė visų pirma darbininkija ir profsąjungos, mobilizavusios visą tautą, o Lietuvoje Sąjūdis buvo veikiau inteligentijos kūrinys.

Pyktis už ir prieš

Pyktį siečiau ir su mūsų spauda. Sąjūdžio metais ir dar kurį laiką po iškovotos nepriklausomybės ji buvo pikta. Bet tai buvo visus buriantis pyktis už nepriklausomybę, laisvę, gražesnę Lietuvą, prasmingą gyvenimą. Vėliau spauda pradėjo keistis būtent pykčio mobilizacijos kryptingumo požiūriu - ji tapo ne suburianti, o skaldanti piliečius.

Ji pasidarė, pavartojus tą pačią pykčio krypties metaforą, pikta prieš kažką - visų pirma prieš pačią tikrovę, kuri pasirodė besanti anaiptol ne tokia paprasta ir lengvai prognozuojama, kaip daugeliui atrodė Sąjūdžio laikais. Buvo pradėta vis labiau atskirti ir izoliuoti, o ne įtraukti į viešąją erdvę individus ir grupes. Tai vyko koja kojon su sparčia klasine, politine ir ekonomine visuomenės diferenciacija.

Todėl izoliacijos pojūtis ir socialinė atskirtis Lietuvoje neabejotinai galėtų būti siejami su pykčio krypties pasikeitimu. Jis buvo produktyvus ir vertė siekti savo žmogiškos vertės pripažinimo bei prasmingo gyvenimo. Vėliau pyktis tampa priešišku. Pradedama pykti ant nuvylusios tikrovės ir jos simbolinių reprezentacijų - institucijų, verslo, politikų, viešų figūrų.

Veidrodžiai ir nemeilė

Kai prabylama apie tai, jog mūsų žiniasklaidoje pernelyg daug tamsiosios tikrovės ar tiesiog paties gyvenimo neigimo (smurto, brutalumo, žiaurių nuotraukų, šokiruojančių įvykių aprašymų), šitą mėginama aiškinti dvejopai.

Pirmasis paaiškinimas: esą žiniasklaida yra viso labo tik visuomenės veidrodis, tad nėra ko ant jo pykti. Antrasis: veidrodis gali būti kreivas ir deformuoti viską. Manding, esama tiesos abiejose pozicijose. Mūsų žiniasklaida nėra atgabenta iš kitos planetos, todėl joje it per padidinamąjį stiklą netrunki pastebėti visas visuomenės ydas.

Visų pirma aš išskirčiau simpatijų žmonijai nebuvimą, pagarbos ir užuojautos paprastam žmogui stoką. Leiskite šitą atvirai įvardinti - palyginti su Vakarų spauda, mūsiškė neretai atrodo tiesiog mizantropiška, nemylinti ir negerbianti žmonijos. Toliau jau seka labiau įprasti, bet ne mažiau liūdni dalykai - nepagarba savo valstybei. Tik neverta to painioti su kritiškumu - rimta kritika yra pagarbos ženklas, nieko bendra neturintis su noru kažką sukarikatūrinti ir suniekinti.

Bet tai būdinga ne vien žiniasklaidai - ji tiesiog kaip per lupą padidina ir išryškina tai, ko yra apstu mūsų visuomenėje. Geriausias šito įrodymas būtų internetiniai komentarai, daugelis kurių savo chamizmu, agresyviu kvailumu, o neretai ir zoologine neapykanta yra tiesiog žmogiškumo karikatūros.

Tad žiniasklaidoje nėra nieko tokio, kas nebūtų įsišakniję mūsų visuomenėje. Ypač tai pasakytina apie siaubingą leksikoną ir barbarišką tyčiojimąsi iš žmonių - dalykus, su kuriais kovoti pas mus teks dar ilgai.

Bet veidrodis gali būti ir kreivas - deformuoti galima bet ką, išsityčioti galima taip pat iš ko tik nori. Kita vertus, žiniasklaida neprivalo būti visuomenės veidrodis. Pataikavimas žemiausiam skoniui anaiptol nėra demokratizmas, kaip ir manipuliavimas tamsumu, pykčiu ir destruktyviomis aistromis anaiptol nėra pagarba paprastam žmogui.

Vienintelė valiuta - galia

Ar mes gerbiame mažąjį žmogų? Priešingai - pagarbos paprastam žmogui, arba tiesiog mažajam žmogui, ir pasigendu visoje mūsų žiniasklaidoje. Ne pataikavimo realios ar virtualios minios nuotaikoms, ne kalbėjimo su žmogumi taip, tarsi jis būtų nemąstanti būtybė, o pagarbos ir simpatijos. O pagarba visada yra reikli - tiek sau, tiek kitam. Tad ne tik visuomenės informavimas, bet ir vertybių skleidimas (o prireikus ir kova už jas) yra tikrosios žurnalistikos misijos dalis.

Todėl man visada kliūva nemažos dalies mūsų žiniasklaidos (ir ypač jos vadų) orientacija tik į galią, turtą ir prestižą. Pataikavimas galingiesiems ir visiška nejautra silpniesiems, regis, tapo tiek jų, tiek visos mūsų visuomenės gyvenimo norma.

Žinoma, nuolat besikeičiančioje šalyje ir nesaugioje visuomenėje, kur niekada nežinai, kada tave atleis iš darbo ar kada naujas ir baisus pastatas išdygs tiesiai prieš istorinį paminklą ar net arkikatedrą, nieko kito ir neverta tikėtis iš vadovų. Galia - finansinė ir politinė - yra vienintelė jų pripažįstama valiuta. Visa kita tėra žodžiai.

Bet juk turi pagaliau atsirasti autentiška dešinioji spauda, susirūpinusi asmens orumu ir laisve, kultūra ir tradicija, lygiai kaip ir kairioji spauda, nepataikaujanti jokioms kontroliuojančioms struktūroms ir valdžiai, taip pat neabejinga mažajam žmogui.

Tarp verslo ir pramogos

Mūsų spauda ir žiniasklaida gerokai labiau linksta į verslo ir pramogos, o ne patikimos informacijos sferą. Kartais knieti pasakyti, jog mūsų žiniasklaida yra iš esmės pramoginė - lygiai kaip, Virginijaus Savukyno terminą pavartojant, pramogine tapo ir mūsų politika.

Be to, žiniasklaida pas mus pavojingai susipynusi su verslu ir politika - tai atveria tiesioginį kelią į stambaus masto korupciją ir politines manipuliacijas.

Kita vertus, sunku būtų kategoriškai teigti, kad Lietuvoje nebeliko geros spaudos. Mūsų internetinė spauda yra pakankamai gero lygio, o vienas kitas portalas savo tematika kartkartėmis net leidžia pasijusti Europos Sąjungos gyventoju. Profesionalių ir įdomių žurnalistų neabejotinai yra ir mūsų „popierinėje“ spaudoje.

Didžioji žurnalistika

Šiuo požiūriu vienas viltingiausių dalykų yra ryškių asmenybių įsiliejimas į žiniasklaidą. Filosofas Andrius Navickas ir istorikas V.Savukynas simbolizuoja naujos intelektualų kartos atėjimą į žurnalistiką, o dar svarbiau - naujo tipo žurnalisto formavimąsi.

Tai atvejis, kai į žurnalistiką ateina intelektualiai ir politiškai subrendęs žmogus, turintis profesiją ir rimtų dalykinių kvalifikacijų. Tokiam žmogui žiniasklaida reikalinga ne kaip įsitvirtinimo visuomenėje priemonė, o kaip būdas pasiekti žmonių protus ir širdis bei pelnyti didesnę auditoriją nei gautum aukštojoje mokykloje ar viešų paskaitų salėje.

Man pačiam mūsų žiniasklaidoje vis dar kaip deguonies trūksta to, ką pavadinčiau žurnalistika iš Dievo malonės ir pašaukimo - tai žurnalistika, į kurią rašantį žmogų atveda talentas, socialinis jautrumas, etinė programa ir kova už teisingumą ir laisvę. Verta prisiminti, kad žurnalistai buvo tokie rašytojai kaip Markas Tvenas (Mark Twain), Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway) ir Džordžas Orvelas (George Orwell).

Tiesą sakant, žurnalistika yra ne profesija, o pašaukimas. Sykiu ir neabejingumas tam, kas vyksta tavo visuomenėje ir visame pasaulyje.

Dalinuosi šiomis pastabomis su dienraščiu „Klaipėda“, kurį skaitydamas užaugau savo gimtojoje Klaipėdoje, kurio apžvalgininku turiu garbės būti ir kuris šiandien švenčia savo 60 metų jubiliejų. Iš visos širdies sveikinu Jus.