Po saule nieko naujo

Iš šiapus Atlanto, stebint Elono Reeve’o Musko (1971) ar Roberto Francio Kennedy’io jaunesniojo (1954) kalbamas nesąmones ir krečiamas kvailystes, gali susidaryti įspūdis, kad dar visai neseniai pasaulio šviesuliu laikytų Jungtinių Valstijų žmonės galutinai išsikraustė iš proto arba pasuko nelabai pozityviu, autoritarizmu ir bukaprotybe trenkiančiu keliu.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Jungtinės Valstijos – be galo sudėtingas kraštas, kuriame gyvena daugybė skirtingų etninės, religinės ir socialinės kilmės žmonių.

Paveikti suaugusiųjų auklėjimo, įgyto ar neįgyto išprusimo bei savos gyvenimiškos patirties, jie kartais laikosi pačių keisčiausių įsitikinimų vienais ar kitais politiniais klausimais, tačiau tuo pat metu jie dar ir neretai gyvena vieni šalia kitų – tame pačiame krašte, rajone ar net daugiabutyje.

Dažniausiai jie vieni kitų net nepastebi, o jeigu bendruomenė yra homogeniška ir tarpstanti savoje rutinoje, tada apie „kitokius“ gyvenimo reiškinius dažnas savame pasaulėlyje užsisklendęs amerikietis išvis nesusimąsto.

Vis dėlto neretai atsitinka dar ir taip, kad šios dvi (ar daugiau) skirtingų planetų susiduria kaktomuša ir tada įvyksta baisus konfliktas arba skandalas.

Jeigu ne liberalūs šaunamųjų ginklų įstatymai, iš šių politizuotų kivirčų būtų galima tik pasijuokti, mat, kiekvieną kartą, įvykus konfliktui ar skandalui, tuojau pat apsireiškia nacionalinė žiniasklaida ir pramogų verslas, kurių atstovai, sutelkę visą savo cinizmą, neretai paverčia gyvenimiškas tragedijas bei dramas groteskišku farsu.

Kad dabartinės JAV prezidento administracijos elgesyje nėra nieko originalaus, teigti leidžia ne tik izoliacionistinis, pseudopacifistinis judėjimas, vykęs anapus Atlanto išpuolio prieš Perl Harboro bazę (1941 m. gruodžio 7 d.) išvakarėse, bet ir vienas žymus, šiemet šimto metų sukaktį minėsiantis teismo procesas.

Esminių klausimų lavina

Mūsų dienomis dauguma amerikiečių (ir europiečių), prabildami apie politiką neretai susikerta vieni su kitais dėl vakcinacijos, eutanazijos, „spalvotųjų“ imigrantų, abortų ar kitų kontroversiškų klausimų, tačiau prieš šimtą metų, t. y. trečiajame XX a. dešimtmetyje daugelį tamsuolių bene labiausiai dirginę klausimai buvo susijęs su Charleso Roberto Darwino (1809–1882) evoliucijos teorijomis.

Įvairovė: nuopelnais popmuzikai ir įspūdinga gamta garsėjanti Tenesio valstija prieš šimtą metų tapo evoliucijos teorijas atmetančių religinių fanatikų ir tokių pat mokslu įtikėjusių, radikaliai nusiteikusių jų oponentų susidūrimo vieta. / Scanpix nuotr.

Šiomis teorijomis besivadovaujantys žmonės dažniausiai teigia, kad visos gyvybės formos, įskaitant žmones, Žemėje atsirado iš bendro protėvio (ar protėvių) savaime, natūraliai, per daugybę milijonų metų.

T. y. gyvybė neatsirado kažkokioms antgamtinėms jėgoms ar būtybėms staiga mostelėjus burtų lazdele.

Nors ilgainiui slenkant metams, atsirado požiūris, kad Senojo ir Naujojo Testamento pasakojimus bei C. R. Darwino pasekėjų idėjas, labai norint, galima suderinti, prieš daugiau nei šimtą metų (taip pat ir mūsų dienomis) netrūko žmonių, kurie žvelgė į evoliucijos teoriją kaip į šventvagišką ereziją, metančią iššūkį esminėms krikščionybės bei kitų panašių tikėjimų dogmoms.

Jungtinėse Valstijose teoriškai nuo valdžios ir kitaminčių persekiojimo evoliucijos teoriją besivadovaujančius asmenis gynė (ir tebegina) vadinamoji Pirmoji Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisa (angl. „The First Amendment“), susijusi su žodžio ir tikėjimų laisvėmis, tačiau čia diskutuojantys asmenys visada galėdavo sau ir kitiems iškelti kitus fundamentalius klausimus.

Pvz., kas apsaugos žmones, kurių „jausmus“ ar tikėjimą evoliucijos teorijos „įžeidžia“? Kaip jų laisvės ir teisės? Kas bus vaikams ugdymo įstaigose? Ar pedagogams derėtų apie evoliuciją pasakoti mažiesiems, kurių tėvelių įsitikinimus dėdės C. R. Darwino „erezijos“ gali skaudžiai užgauti?

Kas bus, jeigu iš ugdymo įstaigos grįžęs paauglys išvadins gimdytojus kvailais melagiais ir, spjovęs jiems į veidus, atsisakys eiti į bažnyčią? Ir ką tokiu atveju apie šeimą pasakys giminės bei kaimynai?

Prireikė Butlerio akto

Tikinčiųjų ir evoliucijos šalininkų susidūrimas jau savaime buvo be galo aštri ir komplikuota tema, tačiau tarsi viso to dar būtų negana, susidariusią padėtį (kaip ir vergijos panaikinimo klausimu XIX a. viduryje) dar labiau sujaukė federacinė Jungtinių Valstijų valdymo sistema.

Antraštės: 1925 m. liepos 21 d. Niujorko dienraščio „Daily Mirror“ pirmajame puslapyje skelbiama, kad dėl riaušių buvo sustabdytas Scopeso beždžionių bylos („Scopes monkey trial“) procesas. Puslapyje esančios nuotraukos susijusios su kitomis naujienomis: dingusiu berniuku (Bobby Perles), kino aktore Alla Nazimova, šeimos teismo procesu dėl pinigų (Thaw), apiplėšimu ir šaudymu Maunt Vernone. / Scanpix nuotr.

Federacinė sistema reiškia, kad kai kurie plataus masto, pvz., užsienio politikos klausimai, yra priimami bendros sostinėje reziduojančios valstijų valdžios, o kitus, t. y. buitiškesnius klausimus (pvz., abortų klausimą), kiekviena valstija gali spręsti pagal savo gyventojų vyraujančios daugumos skonį, įsitikinimus ar praktinius poreikius.

1925 m. kovo 21 d. kantri, bliuzo, ritmenbliuzo ir soulo atlikėjais mūsų dienomis garsėjančios Tenesio valstijos valdžia priėmė įstatymą, draudžiantį valstybinių ugdymo įstaigų pedagogams savo auklėtiniams pasakoti apie evoliucijos (ar bet kurią kitą Senojo Testamento pasakojimams apie žmogaus sukūrimą prieštaraujančią) teoriją.

Naujasis įstatymas taip pat numatė ir bausmę, kurios turėjo sulaukti kiekvienas jį sulaužyti drįsęs „niekšas“, t. y. finansinę baudą, siekiančią nuo 100 iki 500 dolerių.

Vėliau šis teisės aktas buvo pramintas Butlerio aktu, mat, vienas jo iniciatorių ir lobistų buvo ūkininkas bei politikas Johnas Washingtonas Butleris (1875–1952).