Kaltininkai – iš svetur?
Kalbų apie Rusijos įtaką referendumui netrūko ir anksčiau. Pvz., britų pareigūnams didelių įtarimų sukėlė pagrindinis pasitraukimo iš ES kampanijos rėmėjas Arronas Banksas, kuris ne tik puoselėjo įtartinų ryšių su Rusijos valdžios atstovais, bet ir, pats būdamas smulkus verslininkas, šiai kampanijai skyrė net 8 mln. svarų. Vis dėlto nė vienas aukšto rango britų politikas iki šiol taip atvirai neįvardijo Rusijos ir „Brexit“ ryšių.
Pavyzdžių, kaip Maskva galėjo padaryti įtaką britų sprendimui, nepateikė nei pats premjeras, nei jo žodžius patvirtinęs Užsienio, sandraugos ir plėtros reikalų ministerijos parlamentinis valstybės sekretorius Stephenas Doughty.
Iki šiol dėl „Brexit“ didžiausia kaltė versta vyresnio amžiaus JK rinkėjams. Už karalystės pasitraukimą iš ES rinkėjai nubalsavo per 2016 m. birželį surengtą referendumą: 51,9 proc. pritarė pasitraukimui iš ES, 48,1 proc. balsavo už narystę. JK oficialiai paliko ES 2020 m. sausio 31 d.
Lordo Ashcrofto instituto apklausa, atlikta tuoj po referendumo 2016 m. birželį, parodė tendenciją: kuo vyresni piliečiai, tuo daugiau jų balsavo už „Brexit“. JK išstojimui iš ES pritarė 56 proc. 45–54 metų rinkėjų, 57 proc. 55–64 metų rinkėjų ir 60 proc. vyresnių nei 65 metų rinkėjų.
Reikšmingai daliai jaunų rinkėjų išvis nedalyvavus referendume, vyresniųjų balsai pasirodė esą lemtingi. Naujausias premjero pareiškimas reabilituoja šią kohortą ir apskritai sumenkina 2016 m. vykusio referendumo svarbą. Atrodytų, tarsi Dauningo gatvė sakytų: jei kartu su JK rinkėjais „balsavo“ ir Kremlius, būtina ištaisyti šią klaidą.
Programinė tema
Kalbos apie galimą šalies sugrįžimą į ES lydi A. Burnhamą nuo pat pirmųjų dienų premjero poste. Liepą atėjęs į valdžią, jau rugsėjo pabaigoje jis sulaužė pirmtakų tabu ir atvirai prabilo apie galimą šalies grįžimą į ES.
Savo pirmojoje kalboje Leiboristų partijos suvažiavime kaip jos lyderis premjeras pareiškė, kad „Brexit“ padarė „daugiau žalos nei naudos“, ir pažadėjo galimus tolesnius pasirinkimus šaliai pristatyti maždaug tuo metu, kai vėliau šiais metais vyks JK ir ES aukščiausiojo lygio susitikimas.
Kitaip nei jo pirmtakas Keiras Starmeris, A. Burnhamas sakė, kad tarp galimų variantų yra status quo, prisijungimas prie ES muitų sąjungos ar bendrosios rinkos arba, galiausiai, galimybė „eiti iki galo“.
Valdant K. Starmeriui, vyravo nuostata, kad apie Europą geriau nekalbėti: tema esą per sudėtinga ir atbaido rinkėjus. A. Burnhamas, priešingai, teigia, kad dabartinėmis sąlygomis „Brexit“ iš esmės neįmanoma įgyvendinti taip, kad jis atitiktų britų interesus.
A. Burnhamas yra sakęs, kad tikisi tai išvysti „dar savo gyvenime“. „Tačiau tai nebūtinai turi įvykti dabar“, – neseniai BBC sakė jis, palikdamas daug erdvės jo požiūrio interpretavimui.
Dėl dešimtmetį trukusio sąstingio ir susiskaldymo anksčiau „Brexit“ kaltinęs A. Burnhamas teigė įvertinsiantis visų galimų variantų privalumus ir trūkumus. Jis sakė nenorįs palikti šio klausimo neišspręsto ir siekiąs aiškiai apibrėžti, „kur norime matyti JK per ateinantį dešimtmetį“.
„Galėtume likti ten, kur esame dabar. Tai neabejotinai yra vienas iš variantų, jei žmonės mano, kad dabartinė padėtis tinkama. Galėtume apsvarstyti, ką (buvęs konservatorių iždo kancleris – ELTA) George’as Osborne’as sakė apie muitų sąjungą, ką Liberalų demokratų partija per savo suvažiavimą kalbėjo apie bendrąją rinką, arba galėtume eiti iki galo“, – ELTA citavo A. Burnhamą.
2024 m. Leiboristų partijos rinkimų programoje buvo atmesta galimybė prisijungti prie muitų sąjungos, grįžti į ES bendrąją rinką ar atkurti laisvą asmenų judėjimą tarp JK ir ES.
Kalbėdamas apie hipotetinį sugrįžimo į ES procesą, A. Burnhamas pabrėžia, kad visais etapais lemiamą žodį tartų britų visuomenė. O Ji – nepatenkinta dėl pastarąjį dešimtmetį išgyvenamų ekonominių, sveikatos apsaugos problemų, kilusių ar dar labiau paaštrėjusių būtent dėl „Brexit“ – ir yra pagrindinis A. Burnhamo pareiškimų adresatas.
„YouGov“, „Messina Group“ apklausos rodo, kad 59–49 proc. respondentų norėtų, jog šalis grįžtų į ES. Kitose apklausose apie 90 proc. britų pritaria A. Burnhamo vertinimui, kad santykius su Briuseliu reikia gerinti. Tačiau pozicija nėra tokia vieninga prabilus apie tai, kokio lygio integracijos su ES reikėtų siekti.
Kalbėdamas Bendruomenių rūmuose, A. Burnhamas užsiminė, kad naujas susitarimas su ES galėtų padėti užkirsti kelią nelegalių migrantų kelionėms per Lamanšą ir paspartinti ekonomikos augimą. Jei tokie susitarimai įmanomi, „tuomet didžioji visuomenės dalis tikisi, kad juos sudarysime“, – pabrėžė premjeras.
Nepajautė žadėto efekto
A. Burnhamas rizikuoja: euroskeptiškai nusiteikusių britų vis dar yra daug, vieno iš „Brexit“ architektų Nigelo Farage’o partija „Reform UK“ apklausose vis dar laikosi tvirtai. Kita vertus, pastarosios populiarumas kiek sumažėjo, reitingų lentelėse ji taip užtikrintai nelenkia leiboristų, kaip buvo iki A. Burnhamo kadencijos pradžios.
N. Farage’o elektoratas palaiko „Brexit“, bet yra nusivylę, kad pasitraukimas iš ES neatnešė žadėtos naudos, mano Susi Dennison iš Europos užsienio santykių tarybos.
Labiausiai keičiasi tų rinkėjų nuostatos, kurie „Reform UK“ rėmė protestuodami. Tai nepatenkinti britai, jaučiantys, kad gyvena šalyje, kurioje sugriuvo viskas – ekonomika, visuomeninis gyvenimas ir viešosios paslaugos. N. Farage’o pusėn jie buvo pasukę norėdami parodyti, kad jiems įgriso status quo. Dabar juos vėl gali prisivilioti kitos partijos: leiboristai, žalieji ir konservatoriai.
A. Burnhamą drąsina ir tai, kad nei opoziciniai konservatoriai, nei „Reform UK“ negali pateikti jokio patrauklaus įgyvendinto „Brexit“ paveikslo. Konservatorių lyderė Kemi Badenoch tik perspėjo, kad nauja diskusija apie ES sugrąžins senus ginčus.
52 proc. britų pritaria naujam referendumui dėl narystės ES per artimiausius penkerius metus. Kai kalbama apie dešimties metų perspektyvą, pritarimas jau didesnis.
Per šešeris metus, kai JK nebėra ES nare, beveik nė vienas „Brexit“ šalininkų pažadas nebuvo įgyvendintas. Tarptautinių ir saugumo reikalų instituto politologas Nicolai von Ondarza pastebi, kad migracija smarkiai išaugo, šalies ekonomika augo lėčiausiai iš visų G7 valstybių, nepavyko nei padidinti konkurencingumo, nei sumažinti biurokratijos. Vienintelis apčiuopiamas laimėjimas, kurį suteikė ne ES narės lankstumas, – britus pavyko greičiau paskiepyti nuo koronaviruso.
Tai mato ir patys britai. ECFR apklausa parodė, kad dauguma jų įžvelgia „Brexit“ padarinius: 66 proc. juos mato kasdienių pirkinių čekiuose, 65 proc. – vertindami šalies ekonomikos padėtį, 60 proc. – kalbėdami apie JK tarptautinį prestižą.
Daugiau nei pusė mano, kad „Brexit“ neigiamai paveikė kovą su nelegalia imigracija, nors 2016 m. būtent ši tema buvo vienas svarbiausių „Brexit“ šalininkų argumentų. Dėl pasitraukimo JK atsidūrė už naujojo ES prieglobsčio pakto ir Dublino sistemos, pagal kurią prieglobsčio prašytojai turi likti pirmojoje ES šalyje, į kurią atvyko, ir joje pateikti prašymą. Rinkėjai jaučia, kad išstojus iš ES valdyti nereguliarią migraciją tapo sunkiau.
Paklausti, ar JK turėtų glaudžiau bendradarbiauti su ES įvairiose srityse, tokiose kaip prekyba ar migracija, britai visur palaikė glaudesnius ryšius. Didžiausias pritarimas užfiksuotas saugumo srityje.
Išmoko santūrumo
Briuselio diplomatai JK grįžimo į ES perspektyvas iki šiol vertino atsargiai – tarsi lauktų, kol Londonas pats apsispręs, ko nori toliau. „JK Vyriausybė turi išdėstyti, kaip ateityje norėtų plėtoti santykius su ES. Esame pasirengę aptarti jos galimus pasiūlymus“, – AFP-ELTA citavo Europos Komisijos (EK) atstovą spaudai Balazsą Ujvari.
Pozicija nėra tokia vieninga prabilus apie tai, kokio lygio integracijos su ES reikėtų siekti.
Kaip rašo AFP-ELTA, per dešimtmetį susidūrę su šešiais skirtingais britų premjerais, Briuselio diplomatai skambius jų pareiškimus įprato vertinti atsargiau. „Tai teigiamas poslinkis. Tai gerina atmosferą. Vis dėlto nekeisime savo laikysenos vien todėl, kad fone skamba graži muzika“, – AFP sakė vienas ES pareigūnas, kalbėjęs anonimiškai.
N. von Ondarzos vertinimu, ES narės JK kaip saugumo ir ekonomikos partnerę sutiktų išskėstomis rankomis, tačiau atidžiai stebėtų kiekvieną derybų detalę.
Pagrindiniai klausimai
Pirmąjį išbandymą – susitarti dėl aukščiausiojo lygio susitikimo su ES lyderiais Ursula von der Leyen ir Antonio Costa, per kurį būtų galima pasiekti pirmųjų konkrečių rezultatų, A. Burnhamas, regis, atlaikė.
Dar vasarą planuotas susitikimas tarp ES atstovų ir K. Starmerio pastarajam netekus pareigų buvo atšauktas. Dabar žinoma, kad antrasis jau jo įpėdinio bandymas įvyks lapkričio 20 d. Briuselyje.
Pasak A. Burnhamo, ketinama paspartinti darbą dėl kelių jau numatytų susitarimų, pvz., dėl prekybos maisto produktais ir gėrimais, taršos leidimų. Viena pagrindinių būsimo susitikimo temų – bendradarbiavimas migracijos srityje.
Kaip rašo AFP-ELTA, A. Burnhamui teks spręsti tuos pačius klausimus, kurie kėlė daug įtampos derantis dėl JK išstojimo: kalbėtis apie jaunimo galimybes dirbti ir studijuoti JK ir ES, mažinti augalinių ir gyvūninės kilmės produktų patikras. Londonui susirūpinimą kelia Briuselio planas „Pagaminta Europoje“, kuriuo pirmenybė būtų teikiama ES pramonei: Vokietija laikoma sąjungininke siekiant geresnės prieigos prie rinkos britų produktams, o Prancūzija – stabdžiu.
A. Burnhamui atėjus į valdžią pagerėjusi atmosfera reiškia, kad sėkmingas viršūnių susitikimas galėtų padėti pagrindą ambicingesniems žingsniams ateityje. Tačiau JK analitinio centro „Chatham House“ ekspertui Sebastienui Maillard’ui JK sugrįžimo į bloką idėja kol kas atrodo visiškai nerealistiška. „Tai per didelis žingsnis ir jam dar per anksti“, – agentūrai AFP-ELTA sakė S. Maillard’as.
Prarastos privilegijos
Net jei būtų nuspręsta pradėti atitinkamas derybas, kelias iki sugrįžimo būtų ilgas. Situaciją puikiai apibūdina politologų pamėgta metafora: iš faršo mėsos nepadarysi.
1973 m., kai karalystė stojo į tuometę Europos ekonominę bendriją, ir situacija pasaulyje, ir pati ES, jos idėja buvo kitokia nei šiandien.
„Ironiška, kad ES tapo panašesnė į Britaniją, o Britanija – į ES“, – rašo N. von Ondarza. Pvz., griežtėjanti ES migracijos ir prieglobsčio politika, nauji laisvosios prekybos susitarimai ir reguliavimo paprastinimas atitinka prioritetus, kuriuos ankstesnės britų Vyriausybės gynė dar iki 2016 m.
Tačiau „Brexit“ atšaukti neįmanoma, galima tik iš naujo įstoti į ES.
Ironiška, kad ES tapo panašesnė į Britaniją, o Britanija – į ES.
Kaip vaizdžiai Vestminsterio salėje vykusiose karštose diskusijose dėl grįžimo į ES apibendrino jaunas leiboristų parlamentaras, „trijų patiekalų vakarienę iškeitėme į traškučių pakelį“. Tačiau grįžti prie ankstesnio meniu nepavyks.
Būdama ES nare JK naudojosi išimtimis, kokių neturėjo jokia kita šalis, be kita ko, atsiribojo nuo euro zonos ir Šengeno erdvės.
N. von Ondarzos teigimu, šiandien kitoms narėms svarbu, kad Londonas negautų neproporcingų nuolaidų. JK nebūtų vienintelė šalis, palaikanti glaudžius ryšius su ES be visateisės narystės: su Bendrija yra susisaisčiusios Norvegija, Islandija ir Šveicarija. Joms taip pat svarbu nebūti diskriminuojamoms. Glaudesnės partnerystės dabar siekia ir Kanada, norinti tapti pirmąja „asocijuotąja“ ES nare. Kiek ES atsivers Kanadai ar JK, pasak politologo, kol kas neaišku: Bendrija turės paisyti skirtingų partnerysčių su trečiosiomis šalimis proporcingumo.
ES sostinėse padėtis taip pat sudėtinga. Valstybėse narėse „Brexit“ ir deryboms dėl naujų santykių iššvaistytas laikas tebėra trauma. Noro vėl leistis į šią kelionę nedaug, juolab kad ES sprendimų priėmėjai šiandien susiduria su daugybe kitų krizių. Be to, ES baiminamasi, kad britų posūkis motyvuotas vien ekonomiškai – kad britams rūpi tik paspartinti augimą ir gauti prieigą prie bendrosios rinkos, iš tikrųjų nesitapatinant su Europos projektu.
Tuo atveju, jei būtų surengtas naujas referendumas ir britai vėl balsuotų prieš narystę ES, durys į Bendriją, S. Dennison vertinimu, užsivertų bent kokiems 30 metų. Tad A. Burnhamas rizikuotų pakartoti savo pirmtako Davido Camerono likimą – būti premjeru, klaidingai įvertinusiu tokio referendumo baigtį. Padariniai galėtų būti dar dramatiškesni: pastaraisiais mėnesiais padidėjo įtampa prie sausumos sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos, o Škotija trykšta noru savarankiškai suartėti su ES.
Politologai rimtą suartėjimą su ES taip pat mato kaip galimos antrosios A. Burnhamo kadencijos projektą. Vidutiniu laikotarpiu stojimo derybos galėtų tapti realios, jei parlamento rinkimai būtų atkelti į 2027-uosius, o A. Burnhamas išsaugotų postą.
Pradėtų nuo balto lapo
Dar prieš 2016 m. referendumą Belfasto Karalienės universiteto profesorius Davidas Phinnemore’as pastebėjo, kad nesama jokios specialios buvusios narės sugrįžimo į ES procedūros. ES sutarties 50-am straipsnyje kalbama, kad pasitraukusi valstybė, panorusi grįžti, turi vadovautis 49-ame straipsnyje numatyta tvarka, kaip ir bet kuri kita kandidatė.
2018 m. gruodį ES Teisingumo Teismas, nagrinėdamas proeuropietiškų Škotijos politikų kreipimąsi, išaiškino, kad pranešusi apie išstojimą valstybė gali jį atšaukti vienašališkai, be kitų narių (JK atveju, Škotijos, Šiaurės Airijos) sutikimo. Tokiu atveju ji liktų ES nare tomis pačiomis sąlygomis. Tačiau šia galimybe Londonas galėjo pasinaudoti tik iki išstojimo įsigaliojimo, todėl 2020 m. sausio 31 d. ji išnyko. Dabar nei referendumas, nei Vyriausybės sprendimas savaime narystės nebegrąžintų.
Kai kuriuos narystės kriterijus JK be vargo atitiktų. Pagal ES sutarties 49-ą straipsnį, šalis turi gerbti ES vertybes ir įsipareigoti jas puoselėti, turi būti vertinamas ir kandidatės ekonominis pasirengimas, gebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus bei įgyvendinti ES teisę. Tačiau ES teisė keičiasi, o buvusios narės ankstesnis dalyvavimas Bendrijoje savaime neįrodo, kad ji pasirengusi vykdyti visus dabartinius įsipareigojimus.
Londonas turėtų pateikti paraišką ES Tarybai. Ji sprendimą priima vienbalsiai, gavusi Europos Parlamento pritarimą. Stojimo sutartį vėliau turėtų ratifikuoti visos valstybės narės. Veto galimybė nėra formalumas: 1963 m. britų paraišką stoti į Europos ekonominę bendriją vetavo Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is. Pasak D. Phinnemore’o, valstybės narės gali blokuoti procesą bet kuriame etape.
Kaip primena D. Phinnemore’as, visos JK narystės išimtys buvo išsiderėtos tada, kai Londonas galėjo grasinti vetuoti sutarčių pakeitimus. Išstojusi šalis tokios derybinės galios nebeturi.
Jei nebūtų sutarta kitaip, JK įsipareigotų įsivesti eurą (nors šį žingsnį galima atidėti neribotą skaičių kartų), priimti Šengeno teisyną. Be to, JK turėtų taikyti laisvą darbuotojų judėjimą. Tai reikštų iš naujo atverti klausimus, buvusius „Brexit“ kampanijos šerdimi: imigracijos kontrolę, svarą ir savarankišką prekybos politiką.
ES teisė referendumo nereikalauja. 2011 m. įstatymą, numačiusį referendumus dėl kai kurių su ES susijusių sprendimų, 2018 m. panaikino išstojimo įstatymas. Taigi naujam balsavimui reikėtų atskiro parlamento sprendimo.
(be temos)
(be temos)
(be temos)