Kartoja senus reikalavimus
Po trišalių derybų Abu Dabyje ir lapkričio 12 d. vykusios JAV specialiųjų pasiuntinių Steve’o Witkoffo ir Jaredo Kushnerio kelionės į Maskvą Rusijos diktatorius dar kartą patvirtino, kad neatsisako pradinių teritorinių reikalavimų Ukrainai ir ultimatumų dėl NATO plėtros. Tai rodo Vladimiro Putino ir Rusijos derybų delegacijos narių pareiškimai, kuriuos išanalizavo Karo tyrimų instituto (ISW) ekspertai.
V. Putinas pareiškė, kad Maskva vienintele aiškia Rusijos ir Ukrainos „demarkacijos linija“ laiko „valstybės sieną“. Anot ISW analitikų, Kremlius, matyt, sutiktų tik gavęs visas Luhansko, Donecko, Zaporižios ir Chersono sritis, net jei šiandien ir kontroliuoja tik dalį jų teritorijų. 2022 m. Rusija savo konstitucijoje įtvirtino neteisėtą šių keturių regionų aneksiją, o 2020 m. konstitucinėmis pataisomis uždraudė veiksmus, kuriais siekiama „perleisti bet kurią Rusijos teritorijos dalį“.
Be to, V. Putinas ir toliau atmeta visas reikšmingesnes Vakarų siūlomas pokario Ukrainos saugumo garantijų idėjas. Jis pakartojo reikalavimą Vakarų valstybėms susilaikyti nuo karių dislokavimo Ukrainoje, esą tokia idėja „kelia grėsmę“ Rusijos saugumui. Tokie užsienio kariškiai neva taptų „teisėtais taikiniais“ Rusijos pajėgoms, o jų dislokavimas Ukrainoje reikštų, kad karas iškart prasidėtų iš naujo.
Anot ISW, Kremlius nesutiktų su demilitarizuotosios zonos Ukrainoje sukūrimu ir nori turėti galimybę dislokuoti Rusijos kariuomenę palei potencialią naują pokario Rusijos ir Ukrainos sieną.
Anksčiau Abu Dabyje vykusių pokalbių metu Rusijos derybininkai pakartojo 2021 m. Maskvos ultimatumą dėl NATO buvimo Europoje.
Kai suprasime tikruosius jų ketinimus ir norą prisidėti prie taikos proceso, galėsime nuspręsti, ar rengti platesnio formato derybas.
Kiek anksčiau Rusioje nuskambėjo pasiūlymas sudaryti su atskiromis NATO valstybėmis dvišalius susitarimus dėl abipusio nepuolimo. Apie tai Maskvoje vykusiame kolektyvinio saugumo forume pareiškė Užsienio reikalų ministerijos Užsienio politikos planavimo departamento direktorius Aleksejus Drobininas. Esą būsimos Eurazijos saugumo sistemos dalyvės galėtų abipusiškai pripažinti, kad neturi viena kitai priešiškų ketinimų. Kitas variantas – gynybiniai aljansai, kurių narės įsipareigoja padėti viena kitai užpuolimo atveju. Kaip pavyzdžius A. Drobininas nurodė Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją ir Rusijos susitarimus su Baltarusija ir Šiaurės Korėja.
„Kremlius nesuinteresuotas rimtomis derybomis dėl karo Ukrainoje užbaigimo“, – apibendrina ISW.
Nelengva išrinkti atstovą
I Maskvos į Dubliną, kur susirinkę ES lyderiai ir Volodymyras Zelenskis, atvykę J. Kushneris ir S. Witkoffas sakė, kad kitame derybų etape prisijungs ir europiečiai. Tačiau pastariesiems teko nelengva užduotis – išsirinkti atstovą.
„Politico“ išskyrė tris stovyklas. Vieni palaiko Europos Vadovų Tarybos pirmininko António Costos kandidatūrą – esą jo pareigos neutraliausios. Buvusio Portugalijos premjero kandidatūrą palaikė Estija, Italija, Liuksemburgas, Lenkija.
Kitoje stovykloje – Prancūzija ir Vokietija. Lapkričio 12 d. Friedrichas Merzas aiškiai išreiškė savo nepritarimą, pavadindamas E3 šalių – Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos – dalyvavimą derybose dėl Ukrainos nusistovėjusiu formatu.
Paryžius taip pat neturi didesnių paskatų užleisti savo vietą prie derybų stalo. Prancūzija yra nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė ir turi vienintelį Europoje branduolinį arsenalą. Tai suteikia jai diplomatinę ir karinę įtaką, kurios neturi nė viena ES institucija, „Politico“ sakė Prancūzijos europarlamentaras Fabrice’as Leggeri.
Anot leidinio, mažiausiai yra remiančių ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Kajos Kallas kandidatūrą. Nors estė yra pagrindinė ES diplomatė, jos kieta pozicija Maskvos atžvilgiu ir nesutarimai su dalimi ES vadovybės, apie kuriuos nuolat rašoma, patinka anaiptol ne visų šalių atstovams.
Kyjivas tuo tarpu ragino europiečius greičiau susitarti dėl atstovo. V. Zelenskis ne kartą minėjo „galimybių langą“ iki 2027 m. padaryti pažangą derybose dėl karo užbaigimo. Be to, vakar Rusija pareiškė dar nesutikusi įtraukti europiečių į JAV tarpininkaujamas derybas dėl karo Ukrainoje užbaigimo.
„Kai suprasime tikruosius jų ketinimus ir norą prisidėti prie taikos proceso, galėsime nuspręsti, ar rengti platesnio formato derybas“, – žurnalistams sakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.
Vienas balsas
Tiek ES diplomatijos vadovė, tiek Europos Komisijos pirmininkė pabrėžia, kad Europa turėtų būti pasirengusi deryboms dėl naujos saugumo architektūros tik tada, kai Rusija sutiks su taikos susitarimu. Anot Europos Vadovų Tarybos pirmininko A. Costos, Europai nereikia kurti naujos saugumo sistemos, nes ji jau turėjo veiksmingą saugumo architektūrą, kurią Rusija sugriovė įsiveržusi į Ukrainą.
Prieš Abu Dabyje vykusias derybas JAV valstybės sekretorius Marco Rubio saugumo garantijas Ukrainai įvardijo kaip vieną pagrindinių taikos proceso temų. Tačiau pirmiausia būtina nutraukti karo veiksmus ir tik tada pereiti prie kito etapo.
Kaip teigia „Axios“, JAV paragino Rusiją parengti naujo saugumo susitarimo su Europa projektą, kuriame Maskva išdėstytų ne tik savo reikalavimus, bet ir veiksmus, kurių yra pasirengusi imtis įtampai sumažinti. Anot „Axios“, JAV davė suprasti europiečiams nesutiksiančios sudaryti saugumo susitarimo su Rusija be Europos ir Ukrainos dalyvavimo ir nesuteiks Maskvai veto teisės sprendžiant Europos saugumo klausimus.
Ketvirtadienį 39 šalys pasirašė dokumentą, kuriame teigiama, kad šalys remia derybas dėl papildomų rizikos valdymo ir rizikos mažinimo mechanizmų, kurie prisidėtų prie stabilumo Europoje. Tačiau tokios derybos galėtų prasidėti tik tada, kai Europoje vėl bus atkurta taika.
Prancūzijos inicijuotoje Deklaracijoje dėl pagrindinių Europos saugumo principų pabrėžiama, kad dėl Ukrainos negalima spręsti be Ukrainos, o dėl Europos saugumo – be europiečių. Taip pat patvirtinamas tvirtų ir patikimų saugumo garantijų Ukrainai poreikis.
Dokumente taip pat patvirtinama kiekvienos valstybės teisė savarankiškai rinktis užsienio politiką ir saugumo aljansus, o sienų neliečiamumas ir teritorinis vientisumas įvardijami kaip kertiniai tarptautinės teisės pagrindai. Šalys įsipareigoja kurti priemones, padedančias atremti destabilizuojančius veiksmus, nesiekiančius ginkluotos agresijos ribos. Pabrėžiama, kad Rusijos hibridinės kampanijos tik dar labiau sustiprins Europos ryžtą remti Ukrainą.
Šalys pripažįsta būtinybę stiprinti Europos gynybinius pajėgumus visomis kryptimis, ypač atsižvelgiant į rytiniam flangui kylančius pavojus, taip pat kovoti su terorizmu ir nelegalia migracija.
Sutarta toliau mažinti strateginę priklausomybę užtikrinant kritinių žaliavų ir komponentų tiekimo grandinių saugumą. Taip pat įsipareigota ginti navigacijos laisvę, ypač Juodojoje jūroje, kuri yra būtina pasauliniam apsirūpinimui maistu.
Be ES šalių (Bulgarija prisijungė tik paredagavus formuluotes), deklaraciją pasirašė ir Albanija, Andora, Islandija, Jungtinė Karalystė (JK), Juodkalnija, Lichtenšteinas, Moldova, Monakas, Norvegija, Sakartvelas, San Marinas, Šiaurės Makedonija, Ukraina.
Bijo tarptautinių pajėgų?
Ketvirtadienį V. Putinas pareiškė, kad Rusijos pasiūlymus dėl naujos saugumo architektūros būtina aptarti dar prieš pasiekiant susitarimus dėl karo Ukrainoje nutraukimo. Jis taip pat kritikavo Europos šalių poziciją, kad tokios derybos turėtų vykti tik įtvirtinus taiką. Pasak Rusijos diktatoriaus, Europos planai po karo veiksmų pabaigos dislokuoti karius Ukrainoje „reiškia karo tęsimą“.
Šią žinią ekspertai laiko svarbiu indikatoriumi: Kremlius bijo Ukrainoje galinčių atsirasti tarptatinių pajėgų. 2025 m. įkurtos Daugianacionalinės pajėgos Ukrainai (MNF-U), kuriai vadovauja Prancūzija ir JK, šiomis dienomis dalyvauja pirmosiose tarptautinėse pratybose. Atrodo, kad pokalbiai su Rusija, Kremliaus pozicija šių pajėgų planams neturi reikšmės.
MNF-U neskirtos puolamosioms operacijoms ir bus dislokuotos tik tada, kai bus susitarta dėl paliaubų Ukrainoje. Jų tikslas – remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, užtikrinti Ukrainos oro erdvės saugumą ir sudaryti sąlygas atnaujinti ekonominę veiklą Juodojoje jūroje.
Lapkričio 9–22 d. pietryčių Lenkijoje, Nova Dembos apylinkėse, vykstančių pratybų „Koalicja“ tikslas – patikrinti, kaip greitai ir veiksmingai kelios valstybės gali dislokuoti sausumos, jūrų ir oro pajėgas Ukrainai remti pasibaigus karo veiksmams. Anot britų gynybos ministro Weso Streetingo, tai realios pajėgos, pasirengusios padėti Ukrainai, kai kovos baigsis.
Didžiausią kontingentą – 1,1 tūkst. karių – į pratybas atsiuntė Prancūzija, JK dislokavo 300 karių. Be šeimininkės Lenkijos, savo karių atsiuntė Belgija, Estija, Vokietija, Lietuva, Nyderlandai, Ispanija, Švedija. Skirtingais duomenimis, pratybose dalyvauja apie 5 tūkst. karių. Naudojama lengvoji karinė technika, bepiločiai orlaiviai, JK naikintuvai „RAF Typhoon“ ir degalų papildymo lėktuvai „Voyager“ .
Prancūzijos generolo Armelio Dirou ir JK generolo leitenanto Tomo Batemano vadovaujami pratybų dalyviai vykdo oro ir sausumos operacijas. Turkija iš Stambulo vadovauja jūrinei simuliacijai, kurios metu tikrinamas pasirengimas galimoms minų šalinimo operacijoms Juodojoje jūroje. Lenkija pabrėžia esanti tik pratybų šeimininkė ir logistikos centras: Varšuva neplanuoja siųsti savo karių į Ukrainą.
Anot T. Batmano, per pratybas, be kita ko, vertinama, ar skirtingi pajėgų komponentai gali susijungti ir efektyviai veikti kaip bendros daugianacionalinės pajėgos. MNF-U nėra „taikos palaikymo ar paliaubų stebėjimo misija“. „Jos neskirtos puolamosioms operacijoms. Jų tikslas – sustiprinti pasitikėjimą saugumu ir remti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atkūrimą, stiprinant jų gebėjimą atgrasyti ir, jei reikės, apsiginti nuo Rusijos agresijos ateityje“, – sakė jis.
Oficialūs atstovai ir ekspertai pabrėžia: MNF-U veikia už oficialių NATO planų ribų. Net ir kilus incidentų būsimos misijos metu, tai nesukeltų automatinio viso Aljanso įsitraukimo į tiesioginį konfliktą.
Anot lenkų spaudos, žiniasklaidai pratybos bus pristatytos jau jų pabaigoje, lapkričio 20 d.
