Protestų Baltarusijoje metinės: maišto kibirkštys neužgeso | KaunoDiena.lt

PROTESTŲ BALTARUSIJOJE METINĖS: MAIŠTO KIBIRKŠTYS NEUŽGESO

Jūra baltos ir raudonos spalvų istorinėmis vėliavomis nešinų žmonių, baltmarškinės moterys su raudonomis gėlėmis, dūdmaišininkai, grojantys naują prasmę įgavusią, perestroikos laikų viltį reanimuojančią Viktoro Cojaus dainą apie permainas. Lygiai prieš metus, pradėjus skelbti realybės neatitinkančius Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatus, į protesto akcijas išėję baltarusiai manė galį pradėti naują savo šalies gyvavimo etapą. Jie neklydo.

Išankstinės nuostatos

Kai pernai rugpjūčio 9-osios vakarą į spontaniškas protesto eitynes plūstelėjo dešimtys tūkstančių žmonių Breste, Gardine, Vitebske, Pinske, Minske, buvo galima lengvai užsikrėsti tenykšte euforija. Mums Lietuvoje tai priminė Atgimimo laikotarpį, kai demonstracijos įvykdavo be ypatingos reklamos ar agitacijos, o susirinkusieji tautinėmis dainomis sutikdavo ir palydėdavo kiekvieną mitingo kalbėtoją.

Progresyvioji Rusijos visuomenės dalis į baltarusius žvelgė su sunkiai nuslepiama viltimi: jei pavyks jiems, gal ir mums? Pasikėsinimas į Aleksejų Navalną, jo teismo procesas, prasidėjusios beprecedentės represijos pačioje Rusijoje žinias iš Baltarusijos vis nustumdavo į antrąjį planą.

Būta balsų, kad baltarusiai pernelyg taikūs ir, užuot rinkus šiukšles po demonstracijų, reikėję griebtis jėgos. Tačiau ir jie greitai pritilo suvokus, kad pačioje Rusijoje tarsi imta sekti Aliaksandro Lukašenkos pavyzdžiu, represijos tapo atviros. Pasirodė, kad vidiniu nusiteikimu ir drąsa Rusijos pilietinė visuomenė nė kiek ne pranašesnė už baltarusius, kad Baltarusijos ekspertai gali nustebinti išprusimu ir analizėmis, o opozicija – gebėjimu susitelkti ir belstis į įtakingų Vakarų lyderių duris.

Pirmosiomis protestų dienomis, kai dar nebuvo žinoma apie patyčias ir smurtą, kurį kenčia masiškai suimti mitinguotojai, atrodė, kad teisūs kritikai, sakantys, jog į įvykius Baltarusijoje pasaulis reaguoja "plačiai užmerktomis akimis", o demokratinės šalys pirmą kartą per pastaruosius 20 metų liko tokios abejingos tokiam akivaizdžiam diktatoriaus smurtui prieš savo tautą. Šiandien galima objektyviai konstatuoti: Baltarusijos atžvilgiu Vakarai padarė daug klaidų iki 2020-ųjų rugpjūčio, tačiau per pastaruosius dvylika mėnesių dalį jų ištaisė.

Šiandien galima objektyviai konstatuoti: Baltarusijos atžvilgiu Vakarai padarė daug klaidų iki 2020-ųjų rugpjūčio, tačiau per pastaruosius dvylika mėnesių dalį jų ištaisė.

Grįžo į žemėlapį

Per šiuos metus net nacionalinių interesų su geopolitine gerove netapatinančios šalys atnaujino žinias apie Baltarusiją. Jų žiniasklaida išmoko rašyti sudėtingai transkribuojamas baltarusiškas pavardes, politikai susitinka su išrinktąja prezidente Sviatlana Cichanouskaja. Kažin ar kitomis aplinkybėmis Graikijos laikraščiai būtų varžęsi, kuris pirmas praneš naujienas iš Minsko, o Airijos pigių skrydžių bendrovės savininkui vargiai būtų atrodę, kad politinė situacija Baltarusijoje kelia tiesioginę grėsmę jo verslui.

Pats faktas, kad Europos vakarinis pakraštys ar pietūs sužinojo apie jau ketvirtį amžiaus tame pačiame žemyne gyvenantį pamišusį diktatorių, dar negarantuoja demokratijos Baltarusijoje. Tačiau tai ypač svarbu argumentuojant tarptautinės bendruomenės sprendimus Minsko atžvilgiu.

Kalbantieji apie ES inertiškumą, delsimą skelbti griežtas sankcijas Minskui nėra neteisūs, tik dažnai pamirštamos dvi esminės aplinkybės. Vakaruose sprendimai priimami kolegialiai, pirmiausia įvertinus jų atitikimą teisės normoms, faktinius argumentus (ypač – skelbiant asmenines sankcijas). Antra – Vakarų lyderiai pirmiausia yra savų piliečių rinkti politikai, ES atveju – 27 šalių, turinčių objektyvių priežasčių skirtingai vertinti Baltarusijoje vykstančius procesus. Prisiminus ES susiskaldymą, pvz., bloko plėtros ar 2015-ųjų pabėgėlių krizės klausimu, Europos paskelbtą naują sankcijų A.Lukašenkos režimui paketą galima laikyti didele prieš metus į gatves išėjusių žmonių pergale.

Tai, kad pirmuoju Vakarų valstybių lyderiu, susitikusiu su S.Cichanouskaja, tapo Prancūzijos prezidentas – taip pat. Kad ir kokios būtų tikrosios pernai rugsėjį vykusio Emanuelio Macrono vizito į Vilnių priežastys – noras nuoširdžiai išreikšti paramą baltarusių opozicijai ar pademonstruoti savo geopolitinius raumenis Vladimirui Putinui, išvakarėse parodžiusiam asmeninę nepagarbą E.Macronui, S.Cichanouskajai tąkart labai pasisekė. Ypač turint omenyje tradicinį Paryžiaus požiūrį į posovietinę erdvę, kurį iliustruoja garsioji Jaqueso Chiraco frazė apie Vilniaus dešimtuko praleistą progą patylėti (Saddamo Husseino klausimu) ir Nicolas Sarkozy pozicija Rusijos agresijos Gruzijos atžvilgiu.

Scanpix nuotr.

S.Cichanouskajos transformacija

Visi vėlesni S.Cichanouskajos vizitai – akivaizdus tyliosios diplomatijos, demokratijos lobistų, jos komandos ir, žinoma, jos pačios darbo rezultatas. Transformacijos, kurią per pastaruosius dvylika mėnesių išgyveno ši moteris, neįskiepysi per jokius intensyvius kursus.

Kad ir ką sakytų kritikai, periodiškai prikišantys S.Cichanouskają stokojant charizmos, jos komandą priimant neefektyvius sprendimus, dažnai pamirštama: anglų kalbos studijas baigusi namų šeimininkė niekada neslėpė, kad prezidento rinkimuose dalyvavo tik tam, kad paskelbtų naujus. Jos komanda, nors ir suburta iš profesionalų, niekada nesimokė, kaip, dirbant egzilyje, tapti geopolitikos žaidėju, kaip belstis ir prisibelsti į Baltųjų rūmų duris. Juolab – kaip priversti diktatorių pripažinti suklastojus rinkimus.

Apie savo politinės karjeros perspektyvą S.Cichanouskaja per šiuos metus kalbėjo ne kartą ir kaskart pabrėžė: ji politikoje – tik laikinai. Viskas, ko šiandien siekianti ji ir jos komanda, – nauji laisvi Baltarusijos prezidento rinkimai, laisvė politiniams kaliniams ir šalies, kur užtikrinamos piliečių teisės, kūrimas. Jokios narystės ES, NATO. Nors 10 mlrd. JAV dolerių pagalbos paketą iš ES ir "kitų sunteresuotų pusių" naujos Baltarusijos, be A.Lukašenkos, kūrimui S.Cichanouskajos komanda jau užsitikrino.

Sviatlana Cichanouskaja. Scanpix nuotr.

Represijos be atvangos

Tad ko gi pasiekė Baltarusijos visuomenė per metus? Ar nenoras romiai nuleidus galvas kentėti dar vieną diktatoriaus kadenciją nekainuoja per brangiai?

Objektyviai į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti, o ir atsakymo ieškoti nekorektiška. Baltarusijos protestų fenomenas – jie kilo ne dėl kokio išorinio dirgiklio, ne inicijavus grupelei aktyvistų. "Baltarusijos tauta atsibudo po 25 metus trukusio letargo miego, – "Laisvės radijui" sakė Baltarusijoje uždraustos televizijos "Belsat" vienas vadovų Aleksejus Dziakovickis. – Anksčiau tarp valdžios ir visuomenės buvo toks keistas susitarimas: mes darome, ką norime, ir netrukdome jūsų gyvenimui ir darbui. Šis socialinis susitarimas pasibaigė, žmonės suprato, kad net jei jie gerai uždirba ir gali keliauti, tai dar ne viskas. Žmonėms reikia laisvės."

Per pastaruosius metus Baltarusiją iš tiesų paliko tūkstančiai išsilavinusių žmonių, sėkmės lydimų verslininkų, dešimčių tūkstančių biografijos subjaurotos teistumais, dėl politinių pažiūrų darbo neteko aktoriai, dėstytojai, daugybė medikų. Represijų imtasi prieš žiniasklaidos priemones – nebeliko nė vieno nepriklausomo leidinio ar TV kanalo, uždarytos kelios dešimtys nevyriausybinių organizacijų, tarp kurių – besirūpiančios gyvūnais ar žmonėmis su negalia.

Visai neseniai areštuoti net minėtieji protesto akcijose groję dūdmaišininkai – už Baltarusijos ribų pukiai žinomas folkroko ansamblis "Irdorath". Baimė tapti diktatoriaus įtūžio auka net apolitiškus sportininkus pavertė politiniais pabėgėliais.

"Baltarusijos namų Ukrainoje" vadovo Vitalijaus Šišovo mirtis Kijeve pernelyg panėšėja į įspėjimą aktyviems emigracijos veikėjams nei į jauno sveiko vyro savižudybę.

Kaltinimai organizavus karinį perversmą pateikti net nuo aktyvios veiklos susilaikiusiems ankstesniems opozicionieriams Aliaksandrui Fedutai ir Jurijui Zenkovičiui. Vienintelei Baltarusijoje likusiai prezidentinės moterų trijulės narei Marijai Kalesnikavai ir teisininkui Maksimui Znakui gresia dvylika metų kalėjimo – abu teisiami už uždarų durų. Prezidento rinkimuose ketinęs dalyvauti Viktoras Babaryka nuteistas kalėti keturiolika metų.

Dar gerokai prieš protesto akcijas suimtas Siarhejus Cichanouskis teisiamas už uždarų durų, galutinis jam pateiktų kaltinimų sąrašas nėra skelbiamas, tačiau teigiama, kad gresianti bausmė – penkiolika metų kalėjimo.

Šiurpių apie gyvenimą Baltarusijoje sąraše ką tik atsirado naujas įrašas. Televizija CNN pranešė netoli Minsko, prie Novokolosovo kaimo esančioje buvusioje sovietinėje raketų bazėje, įrengtą keistą objektą. 81 ha plote neseniai pastatyti barakai, teritorija apjuosta trimis elektrinės vielos tvora, įrengtos stebėjimo kameros. Vietiniai gyventojai objektą vadina lageriu. Žurnalistų kalbintas Vakarų žvalgybos atstovas sakė, kad objektas gali būti naudojamas politiniams kaliniams laikyti, tačiau kol kas tokių įrodymų nesą.

Kad toks lageris gali būti įrengiamas, paaiškėjo dar sausį, paviešinus slaptą žmogaus, kalbančio Baltarusijos vidaus reikalų viceministro Nikolajaus Karpenkovo balsu, pokalbio įrašą. Pareigūnas tąkart minėjo "lagerį ašriakanopiams".

Visa tai negalėjo neįbauginti tų, kurie liko šalyje. Minske gyvenanti rašytoja Jevgenija Pasternak prisipažįsta ir pati kasdien galvojanti, kad režimo smogikai pasibels ir į jos duris. Tačiau nuotaikas rugpjūčio 9-osios protestų išvakarėse ji lygina su degančiu durpynu: nepasitenkinimo ugnis rusena plika akimi nematomuose sluoksniuose, pasiruošusi bet kurią akimirką prasiveržti iš naujo.

Pilietinės visuomenės rankos yra surištos, todėl nėra vilties, kad artimiausiu metu įmanomas įvykis, ūmiai išspręsiantis šią problemą. Tačiau, anot J.Pasternak, režimo sistemos viduje yra visiška netvarka, trūksta suvokimo, kaip elgtis, todėl daroma klaida po klaidos. "Jie tiesiog bijo, juos apėmė panika, ten nėra specialistų, jie nesupranta, ką daro, ir nuolat klysta. Kai kurios iš šių klaidų taps lemiamos", – "Laisvės radijui" sakė rašytoja.

Sviatlana Cichanouskaja. Scanpix nuotr.

Keisti santykiai

Ar neištirps Baltarusija Rusijos glėbyje? Ar NATO pasienyje neatsiras Rusijos ginkluotųjų pajėgų, kurias neseniai vykusiame susitikime su savo režimo aktyvu A.Lukašenka žadėjo susikviesti "kilus grėsmei kuriamai sąjunginei valstybei, Rusijai ir Baltarusijai"?

Vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus nėra, nors ekspertai, skrupulingai analizuojantys jau antrą"" dešimtmetį trunkantį Minsko žaidimą su Kremliumi, abiem atvejais sako tą patį: ne.

A.Lukašenka pernelyg ambicingas ir liguistai rūpinasi savo saugumu, kad priimtų lemiamą sprendimą ir pripažintų Maskvos viršenybę. Anot eksperto Aleksandro Golco, dėl šios priežasties sunku įsivaizduoti, kad jis, nepaisant viešai deklaruojamos abiejų šalių kariuomenių integracijos, būtų sutikęs ją iš tikrųjų įgyvendinti. Tokiu atveju reikštų, kad gerokai stipresniam sąjungininkui atstovaujantys Rusijos generolai turėtų vadovauti Baltarusijos ginkluotosioms pajėgoms, vienam pagrindinių diktatoriaus ramsčių.

Anot A.Golco, A.Lukašenka puikiai išnaudoja V.Putino nevisavertiškumo kompleksą: amerikiečiai turi NATO, todėl Maskvai žūtbūt reikia bent vieno paklusnaus sąjungininko. "Kremlius yra susierzinęs, kad nesugebėjo sudaryti veiksmingo karinio aljanso, galinčio priešintis aljansui Europoje. Dėl savo geografinės padėties visos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos valstybės, išskyrus Rusiją ir Baltarusiją, net teoriškai negali priešintis NATO. Todėl tegul A.Lukašenka yra kaprizingas ir permainingas, net jei jis kainuoja vis daugiau", – mano A.Golcas.

Vienas požymių, jog Minskas pralaimėjo Maskvai, – kad valandų valandas trunkančių, į mokytojo ir jį praaugusio mokinio pokalbius panašių susitikimų nebepakanka eiliniam Rusijos finansinės pagalbos paketui išprašyti, bus A.Lukašenkos apsilankymas Kryme. Šio kozirio – pripažinti iš Ukrainos atplėštą pusiasalį Rusijos teritorija – kol kas jis nepanaudojo.


Vakarų verslas maitina Minsko propagandą

Tarp siužetų apie Baltarusijai esą grasinančius Vakarus, prezidentu save vadinančio diktatoriaus sprendimus – tuose pačiuose Vakaruose gaminamo muilo, vaistų ar šokolado reklama. Tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma reklamos Baltarusijos valstybinėje televizijoje skiriama užsienio prekėms.

Svarbus pajamų šaltinis

Reklama – vienas svarbiausių žiniasklaidos priemonių pajamų šaltinių. Komercinių nemokamai platinamų leidinių arba elektroninės informacijos sklaidos kanalų atvejų – vienintelis. Net visuomeninių ar iš valstybės biudžeto dotuojamų televizijos, radijo stočių atveju reklama paprastai solidžiais įnašais pagausina biudžetą.

Reklamos siužetų transliavimo kaina paprastai priklauso nuo laiko, kada jie transliuojami. Didžiausi įkainiai – už reklaminius intarpus, transliuojamus populiariausiu metu, t.y. kai televizorių žiūri daugiausia žmonių – vakarais, prieš, per informacines, pramogines laidas ar serialus.

Nors duomenys apie tai, kokią Baltarusijos valstybinių televizijos kanalų pajamų dalį sudaro iš komercinės reklamos sklaidos gaunamos lėšos neskelbiami, turint omenyje klasikinį finansavimo modelį, nekyla abejonių, kad užsienio valstybių verslas žymia dalimi prisideda prie Minsko propagandos sklaidos.

Akivaizdu, kad kompanijoms svarbiausia tik pelnas, jos yra abejingos katastrofiškai žmogaus teisių padėčiai Baltarusijoje.

Lyderiai – amerikiečiai

Vokietijos ir Šveicarijos nevyriausybinė organizacija "Libereco – Partnership for Human Rights", kurios centrinė būstinė įsikūrusi Ciuriche, tyrimą atliko liepos mėnesį. Ekspertai nuo liepos 12 iki 18 d. analizavo geriausiu eterio laiku kanalais "Belarus 1", ONT ir STV rodytą reklamą.

Iš 874 reklaminių siužetų 63 proc. reklamavo Vakarų kompanijų prekes. Didžiausią dalį (32 proc.) sudarė JAV produkcija. Baltarusiškų prekių ar paslaugų reklama sudarė 25 proc. Likusią 12 proc. dalį sudarė Indijos, Rusijos ir Turkijos gamintojų produkcijos reklama.

Dauguma reklamos siužetų (100) buvo skirta JAV koncerno "Procter & Gamble" ir Šveicarijos "Nestlé" (79) produkcijai. Toliau siužetai rikiavosi taip: "Mars" (44, JAV), "Henkel" (43, Vokietija), "Colgate-Palmolive" (37, JAV) "Sandoz" (35, Šveicarija), "Coca-Cola" (35, JAV), "PepsiCo" (33, JAV), "Dr.Theiss Naturwaren" (32, Vokietija) ir "Mondelez International" (29, JAV).

Likusios 82 reklamos buvo sumokėtos "Carlsberg" (Danija), "L’Oréal" ir "Sanofi" (abi – Prancūzijos kompanijos), "Dolorgiet" (Vokietija), "GlaxoSmithKline" (Didžioji Britanija), "Sniezka" (Lenkija) ir "Gedeon Richter" (Vengrija).

Reklamos buvo rodomos laidų, kuriose analitikai įžvelgė aiškią oficialiojo Minsko propagandą, metu.

"Tai – moralinis bankrotas"

Paskelbdama šokiruojančius tyrimo rezultatus "Libereco" atkreipė dėmesį į kontekstą: Vakarų koncernai maitina propagandinius kanalus tuo metu, kai Baltarusijoje vykdomos beprecentės politinės represijos. Per pastaruosius metus suimta daugiau nei 40 tūkst. asmenų, įkalinta daugiau nei 600 politinių kalinių, gauti tūkstančiai pranešimų apie kankinimus.

Žmogaus teisių gynėjai paragino Vakarų šalių bendroves nutraukti bendradarbiavimą su Baltarusijos valstybiniais transliuotojais. "Akivaizdu, kad kompanijoms svarbiausia tik pelnas, jos yra abejingos katastrofiškai žmogaus teisių padėčiai Baltarusijoje, – "Liberico" pranešime cituojamas vienas organizacijos vadovų Marco Fieberis. – Vakarų koncernai neturi jokio supratimo apie neteisybę, tai – moralinis bankrotas."

Trauktis nepažadėjo

Paprašyti pakomentuoti padėtį, Šveicarijos maisto ir gėrimų milžinės "Nestle" atstovai naujienų agentūrai AP pareiškė, kad "iš principo mes savęs nepozicionuojame pagal politinę liniją šalyse, kuriose veikiame, ir laikomės visų atitinkamų įstatymų bei sankcijų". Šios bendrovės pranešime sakoma, kad reklama yra svarbus būdas pasiekti vartotojus, bet priduriama, jog, atlikus įprastą patikrinimą, "mes jau reikšmingai sumažinome savo reklamos Baltarusijoje biudžetą".

Šveicarijos farmacijos bendrovės "Novartis" antrinė įmonė "Sandoz" pareiškė, kad laikosi "visų atitinkamų nacionalinių ir tarptautinių taisyklių bei reikalavimų". "Toliau atidžiai stebėsime įvykius šioje šalyje ir atitinkamai vertinsime situaciją", – sakoma bendrovės pranešime.

Šiame kontekste kaip teigiami pavyzdžiai minėtini trijų Vokietijos bendrovių sprendimai. Protestuodami prieš planus surengti Baltarusijoje pasaulio ledo ritulio čempionatą, "Škoda", "Liqui Moly" ir "Nivea" prekės ženklus valdančios bendrovės "Volkswagen", "Würth Group" ir "Beiersdorf" pagrasino neberemti čempionato. Pirmenybes perkėlus į kitas šalis, Aliaksandras Lukašenka uždraudė šių koncernų produkcijos prekybą.

KD, BNS inf.

GALERIJA

  • Protestų Baltarusijoje metinės: maišto kibirkštys neužgeso
Scanpix nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (16)

Arvys

veliava kazkaip atrodo menesinemis

Arvys

Anksčiau ar vėliau šis šizofrenikas bus pakabintas ant stulpo žemyn galva.

Nuomonė

Šaunuolis Lukašenka, puikiai tvarkosi. Europos Fidelis Kastro.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS