Komunistai mitinguose pranašauja revoliuciją (jiems Rusijoje tai leidžiama), smulkūs verslai vienas po kito užsidaro ir visa tai atsispindi net ir „pakoreguotose“ visuomenės nuomonės apklausose. Kas vyksta Rusijoje?
Tremtyje Lietuvoje gyvenantis rusų opozicijos aktyvistas Danilas Konstantinovas teigia, kad nors apie revoliucijas kalbėti pagrindo nėra, Vladimiras Putinas tikrai pirmą kartą susidūrė su problema, kai prieš jį ima burbėti ne tik priešininkai, bet ir šalininkai. Ilgainiui, lėtai kaistantis nepasitenkinimas gali pasiekti virimo temperatūrą.
– Jei tikėti naujausia „Levada – centr“ apklausa, tik maskviečiai politinę padėtį Rusijoje įvardijo kaip „gerą“ arba „normalią“. Visuose kituose regionuose vyravo atsakymai „bloga“ ir „neraminanti“. Kiek rimtai į visuomenės nuomonės pokyčius žiūri Kremlius?
– Net labai rimtai žiūri. Daug rimčiau, nei daugelis mano. Kremlius nuolat stebi visuomenės nuomonės pokyčius ir pasitelkia tam ne tik sociologinių tyrimų bendroves, bet ir specialius propagandinius padalinius pačiame Kremliuje, kurie ne tik formuoja nuomonę, bet ir renka patikimus duomenis apie žmonių nuotaikas ir juos analizuoja bei teikia rekomendacijas, jei reikia ir kaip reikia koreguoti vieną ar kitą politikos kryptį. Kartais Kremlius imasi veržti valdžios pančius, o kartais – daro nuolaidas, kad sumažintų žmonių nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, labai įdomu, ką jie darys dabartinėje situacijoje, kai kilo nepasitenkinimas „Telegram“ ir mobilaus interneto blokavimu: gal atlaisvins gniaužtus, o gal dar griežčiau apribos prieigą prie interneto. Tai labai svarbus valdžiai pasirinkimas.
Didžioji dalis Rusijos, neskaitant pačių didžiausių miestų, gyvena blogai ir vis blogiau. Valdžią turėtų neraminti tai, kad šaldytuvas pradeda laimėti prieš televizorių.
– Įvesdamas interneto apribojimus Kremlius iš esmės sulaužė nerašytą sutartį su Maskvos ir kitų didmiesčių gyventojais – jie neprieštaravo karui, o karas niekaip nelietė jų kasdienybės. Jie pasirengę tai atleisti V. Putinui?
– Manau, kad daugelis pasirengę atleisti, jei jų gyvenimas grįš į senas vėžes, tai yra, jei valdžia nuo jų atstos. Maskvoje iš tiesų buvo sukurtas savitas „klimatas“, kitoks, švelnesnis, nei likusioje Rusijoje, bet štai ir sostinėje „klimatas“ pasikeitė, ir matome, kad žmonių nepasitenkinimas didelis.
Didžioji dalis Rusijos, neskaitant pačių didžiausių miestų, gyvena blogai ir vis blogiau. Valdžią turėtų neraminti tai, kad šaldytuvas pradeda laimėti prieš televizorių. Pastebėkime, kad provincijos gyventojai apskritai mažai naudojasi internetu, jau nekalbant apie jame esančius opozicinius kanalus. Jų informacijos šaltinis – televizorius. Ir štai net šie žmonės nebetiki televizoriumi ir nebebijo apklausose pasakyti, kad padėtis šalyje yra bloga. Kasdieniai nepritekliai pergali propagandos aparatą, koks milžiniškas jis bebūtų.
– Tai primena SSSR pabaigos laikotarpį. Tuo metu visi taip pat žiūrėjo televizorių, bet niekas juo nebetikėjo.
– Sprendžiant iš to, ką stebime Rusijoje, dauguma turbūt jau nebetiki V. Putinu ir jo televizoriumi. Stebime kai kuriuos giluminius lūžius žmonių sąmonėje. Pavyzdžiui karo pradžioje, maskviečiai ir piteriečiai buvo prieš karą, o provincija – už. Nes karas davė darbo vietas, pinigus ir taip toliau. Dabar gi provincija, nors iš esmės vis dar pritaria karui, ima daug labiau bruzdėti dėl pragyvenimo lygio, o tai – labai pavojinga valdžiai, nes nepatenkinti visi, tegu ir dėl visai skirtingų priežasčių. „Pilkoji masė“ – dešimtys milijonų Rusijos glūdumos ir pakraščių gyventojų – visada buvo V. Putino valdžios pamatas, o dabar šis pamatas ėmė eižėti. Jei taip ir toliau, šios dvi visiškai skirtingos nepatenkintųjų grupės gali susilieti į vieną protesto bangą, ir ji bus baisi.
– Kurie regionai, neskaitant Maskvos ir Sankt peterburgo, šiuo atžvilgiu svarbūs Kremliui?
– Didmiesčiai – Novosibirskas, Jekaterinburgas ir t.t. Taip pat potencialiai arba aktualiai probleminiai nacionaliniai regionai, pirmiausiai, Šiaurės Kaukazas, kuris visada yra lyg tiksinti bomba, nepaisant to, kiek į jį kišama pinigų. Šis regionas gali „padovanoti“ Kremliui tikrą, pilnavertį karą. Tik įsivaizduokite, ką tai reikštų V. Putinui šiandien. Taip pat nerimą kelia Baškirija, kur auga nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Atsargiai dairomasi ir į Buriatiją ir Tyvą.
Skamba kiek absurdiškai, bet Kremliui rūpi žmonių nuotaikos regionuose, kur išgaunama nafta ir dujos arba regionuose, per kuriuos eina magistraliniai dujotiekiai ir naftotiekiai. O štai ką galvoja istoriniai etniniai Rusijos regionai, niekam nė trupučio nerūpi. Turiu omenyje Smolenską, Tverę, Riazanę, Novgorodą, Pskovą ir kitus. Nieko nejaudina, kad šie regionai miršta tiek ekonomiškai, tiek demografiškai.
Juokinga, bet Rusijos oligarchai mano, kad Vakarai juos išdavė, todėl jie neturi kito pasirinkimo, kaip bet kokiomis priemonėmis išgyventi tėvynėje.
– Visai kita visuomenės grupė – oligarchai. Neseniai iš jų tiesiogine prasme pareikalauti duoti pinigų karui. Ne pakeisti mokesčiai, ne kokia kita formali priemonė, o tiesiog pareikalauta. Kaip į tai reaguoja turtuoliai?
– Stambusis verslas ir jo šulai jau seniai nepatenkinti ir dėl to burba, bet ne daugiau. Taip yra todėl, kad sankcijos uždarė oligarchus Rusijoje kartu su V. Putinu ir jiems tiesiog nėra kur dingti ir tenka vykdyti „caro“ įsakus. Juokinga, bet Rusijos oligarchai mano, kad Vakarai juos išdavė, todėl jie neturi kito pasirinkimo, kaip bet kokiomis priemonėmis išgyventi tėvynėje.
Antras dalykas, jie puikiai žino, kad Rusijoje turtas nelygu valdžia. Taip buvo maskvos kunigaikštijos laikais, taip yra dabar. Ne valdžia priklauso nuo turtuolių, o turtuoliai nuo valdžios. Už nepaklusnumą jie bus griežtai baudžiami – praras ne tik turtus, bet ir laisvę. Michailas Chodorkovskis dar pačioje V. Putino valdymo pradžioje tapo pavyzdžiu, kas laukia maištingų oligarchų.
Taigi, patys jie prieš valdžią nemaištaus ir net neparems opozicijos dėl paprastos priežasties, kad Rusijoje jokios opozicijos seniai nebėra. Nėra maištininkų, kuriuos būtų galima finansuoti. O opozicijos užsienyje jie nelaiko verta dėmesio.
– Daugelis ekspertų visiškai pagrįstai teigia, kad nėra jokių požymių, kad Rusijos elitas rengtų sąmokslą prieš V. Putiną, tačiau juk tokia ir yra bet kokio sąmokslo esmė – jo nesimato iki realizavimo akimirkos. Gal mes tiesiog nepastebime tokių „judesių“?
– Hipotetiškai, sutinku, kad gali egzistuoti politinio elito sąmokslai, tačiau visiškai netikiu oligarchų sąmokslo tikimybe. Per gerai pažįstu šią terpę. Jie tiesiog neišdrįs apie tai net galvoti.
Tuo metu politinis elitas yra kitoks. Tai žmonės, kurių rankose yra pačios valdžios ir kontrolės gijos.
– Štai kai kurių regionų vadovai jau atsisakė mokėti išmokas kariams, propagandistai „zetnikai“ atvirai kelia nepatogius klausimus apie karo eigą, valstybinė korporacija „Rosneft“ į V. Putino reikalavimą sukurti rusišką DI atšovė trumpai: „nieko nebus“. Kas tai, jei ne nepaklusnumas?
– Taip, tai tiesa. Pats įdomumas yra su „zetnikais“ – aršiais imperialistais. Tokių pažiūrų laikosi gal 10 – 15 proc. šalies gyventojų, tačiau jie vis tiek svarbūs, nes absoliuti dauguma gyventojų yra amorfiška „pelkė“, neturinti jokių pažiūrų išskyrus pilvo pilnumo poreikį. Tai štai, kas šiandien įdomu ir kas turėtų kelti nerimą V. Putinui: anksčiau jį už karą keikė liberalai, o dabar ėmė burnoti net tie, kas visa širdimi yra už karą – militaristai ir „impercai“. Taigi, dvi aktyvios visuomenės grupės, nekenčiančios viena kitos, kartu nekenčia V. Putino. Kas jam lieka? Lieka „pelkė“ – pagrindas nors ir didelis, bet labai minkštas. Kaip parodė Eugenijaus Prigožino maištas, „pelkės“ gyventojams buvo giliai nusispjaut, kad jų „carui“ kilo mirtinas pavojus. Jiems nusispjaut ant paties „caro“ ir jiems net nerūpi, kas gali užimti jo vietą.
Dvi aktyvios visuomenės grupės, nekenčiančios viena kitos, kartu nekenčia V. Putino.
Pamenate, kaip žlugo karinis perversmas Turkijoje? Žmonės išėjo į gatves ginti Recepo Tayyipo Erdogano. Kai į Maskvą žygiavo sumaištavę „Wagner“ samdiniai, į gatves neišėjo nė vienas žmogus. Suprantate, kokia prieštaringa situacija? Remtis „pelke“ saugu, nes „pelkė“ neatsisuks prieš tave, bet kilus grėsmei ir negins.
Dar vienas pavyzdys: kas privertė carą Nikolajų II atsisakyti sosto? Ne revoliucionieriai, ne intelektualai ir inteligentai. Patriotai – karininkai ir aristokratai. Todėl, kad Nikolajus pasirodė nieko vertu karvedžiu ir pažemino Imperiją pasauliniame kare. Kažkuo primena dabartines nuotaikas, ar ne?
– Visiems dėl visko kaltas V. Putinas?
– Tai pagrindinė mintis. Pirmą kartą putinizmo istorijoje prieš jį atsisuko visos aktyvios visuomenės grupės. Ir tai labai gerai ir visiškai nesvarbios šios neapykantos priežastys. Pirmą kartą horizonte sušmėžavo viltis, kad V. Putinas gali būti nuverstas, tačiau kartu kyla ir viena problema – nėra jėgos, kuri atėjusi į valdžią imtų „normalizuoti“ Rusiją. Kaip jau minėjau, opozicija visiškai sunaikinta. Nebent mus nustebintų kurie nors dabartinio elito atstovai, jei pasirodytų, kad jie nori ne šiaip pasiglemžti valdžią, o pakeisti Rusiją į gerą. Savo laiku Nikitos Chruščiovo „atšilimas“ išgelbėjo sovietų režimą ir pratęsė jo egzistavimą keliems dešimtmečiams. Bet V. Putino režimas yra ne ideokratinis, o sutelktas į vieną žmogų, todėl gali visai subyrėti tą žmogų pašalinus.
Kaip bebūtų, dabar auga netikėjimas ir nepasitikėjimas V. Putinu. Žmonės suvokia, kad ne Donaldas Trumpas jiems atjungė internetą, ne „Mossad“ ištuštino jų šaldytuvus ir ne Barackas Obama nuolat šlapinasi laiptinėse.
Net aršiausi „impercai“ tai jau supranta, stebėdami karą Ukrainoje, ir jie jaučiasi įžeisti ir pažeminti.
– Sklinda kalbos, kad Maskvoje nebus Gegužės 9-ios parado, o juk tai centrinis viso „pergalės kulto“ ir propagandos elementas.
– Parado greičiausiai iš tiesų nebus ir tai veda mus prie kitos labai rimtos krizės šio režimo pagrinduose. V. Putino ideologijos, jo „pergalės siautulio“ širdyje buvo šūkis „galime pakartoti!“. Neva galime vėl ir Varšuvą, ir Berlyną, ir dar velniai žino ką užimti. O pasirodo, kad „pakartoti“ negalime nieko. Net aršiausi „impercai“ tai jau supranta, stebėdami karą Ukrainoje, ir jie jaučiasi įžeisti ir pažeminti. V. Putino mitologija griūna tiesiog akyse. Kyla klausimas: jei pakartoti nieko negalime, tai kam visa tai? Jie manė, kad dėl „didžiosios pergalės“ galima paaukoti viską – laisvę, ekonominį gerbūvį, net gyvybę. Bet kokia buvo aukų prasmė, jei „didžiosios pergalės“ nėra ir nesišviečia? Ir čia net didžiausiems bepročiams nušvinta smegenys – visa tai buvo reikalinga dėl vienintelio tikslo, kad vienas senukas galėtų be galo sėdėti savo soste.
NATO atžvilgiu Rusija gali intensyvinti diversijų prieš Lenkiją ir Baltijos šalis vykdymą. Gal net kartais „netyčia“ apšaudyti.
– Kaip jūs manote, ką tokioje situacijoje rinksis senukas – represijas ar „atšilimą“? O gal pradėti naują karą?
– Karas su NATO atrodo gal ir viliojančiai, bet baugina – per didelės rizikos. O ką, jei NATO bomba ims ir nukris ant V. Putino bunkerio? Visiškai neaišku, kaip sureaguos D. Trumpas – vėl rizika… Manau, kad artimiausiu metu vis dar sieks parodyti kažkokias pergales Ukrainoje.
NATO atžvilgiu Rusija gali intensyvinti diversijų prieš Lenkiją ir Baltijos šalis vykdymą. Gal net kartais „netyčia“ apšaudyti. Kariauti taip, kad iš tikrųjų nekariautum, bet bjauriai ir dažnai šiktum. Vėlgi, viskas priklauso nuo paties NATO. Jei atsakas bus neuždelstas ir galingas – V. Putinas pasitrauks, o jei ne – šiks ir šiks.
Rusijos viduje daug pasirinkimų jis taip pat neturi ir aš prognozuoju, kad artimiausiu metu Kremlius kiek sumažins spaudimą visuomenei, nes Stalino masto represijoms net V. Putinas neturi jėgų ir sąlygų. To nereikia ir V. Putino aplinkai, kuri žino, kas yra stalinizmas ir nelauktų, kol ateis jų eilė žygiuoti į egzekucijų rūsį.
(be temos)
(be temos)
(be temos)