Artimųjų Rytų reikšmė

Artimieji Rytai yra vienas pačių audringiausių regionų Žemėje, kuriame jau ne vieną amžių savo kardus sukryžiuoja įvairiausių politinių bei geopolitinių jėgų atstovai.

Nors mūsų dienomis neramumus Artimuosiuose Rytuose daug kas sieja su nafta bei skirtingų religijų konkurencija, teisingumo dėlei reikėtų prisiminti, kad karai ir žudynės šiuose kraštuose buvo kasdienis reiškinys dar iki islamo bei krikščionybės atsiradimo ar iškastinio kuro pritaikymo žmogaus poreikiams.

Artimieji Rytai yra tokia Žemės vieta, kurioje susijungia net trys žemynai bei du vandenynai, tad geopolitinių ambicijų turinčioms jėgoms visada bus svarbu, kokie smulkesnio kalibro veikėjai juose yra įsitvirtinę ir kokie jų santykiai su stambesnio masto gigantais.

Izraelis, Libanas, Sirija, Jordanija – kiekviena iš šių smulkių valstybių yra aukso vertės, tad jeigu negali šių kraštų užvaldyti tiesiogiai, reikia juose įtvirtinti sau palankius režimus arba bent jau užtikrinti, kad tavo varžovo vasalai niekada neturėtų ramybės.

Su stambesnėmis regiono valstybėmis, pavyzdžiui, Iranu, Iraku, Egiptu ar Saudo Arabija yra dar sudėtingiau, mat šių darinių valdovai, suvokdami savojo krašto vertę regioniniu ir geopolitiniu

lygmeniu, gali pareikalauti didesnio užmokesčio už savo prielankumą arba žengti dar toliau ir mesti iššūkį galingesniems žaidėjams.

Kapas: nuotraukoje – atvaizdas su mauzoliejumi, kuriame, kaip spėjama, palaidotas vienas iškiliausių Artimųjų Rytų bei Senojo Testamento personažų – Kiras II, kuris buvo ne tik sėkmės lydimas karvedys, bet ir reto pakantumo žmogus. / Scanpix nuotr.

Trys esminiai aspektai

Prieš daugiau nei 46 metus Iraną valdė Jungtinėms Valstijoms, Vakarams bei Izraeliui palankus, savą kraštą modernizuoti siekęs autoritaras Mohammadas Reza Pahlavi (1919–1980), tačiau 1978–1979 m. žiemą jo režimas buvo nuverstas ir vos per keletą metų Iranas iš vakarietišką gyvenseną mėgdžiojančios valstybės tapo Sovietų Sąjungai bei jos įpėdinei Rusijos Federacijai palankia, Izraeliui ir Jungtinėms Valstijoms priešiška teokratine diktatūra.

Irano išskirtinę padėtį regione bei jo valdovų ambicingumą lemia ne vien turimi naftos ištekliai, gamtinė padėtis ar dydis, bet ir keli kultūriniai aspektai.

Persijos valdovai daugelį amžių buvo svarbūs politiniai žaidėjai regione, o ir minkštoji jų civilizacijos galia paliko pasauliui nemažai dėmesio vertų „perlų“.

Pirmasis yra tas, kad Iranas yra bemaž didžiausia pasaulyje valstybė, kurioje didžioji dalis gyventojų išpažįsta šiitų srovės islamą.

Kitose valstybėse šiitų pakraipos atstovai dažniausiai sudaro mažumas, mat pagrindine ortodoksine islamo srove yra laikomi sunitai.

Antrasis yra tai, kad didelė dalis musulmoniškų kraštų gyventojų dažniausiai yra įvairių etninių grupelių palikuonys, o Irano žmonės dažniausiai save laiko persais.

Šie neretai yra siejami su indoeuropiečiais bei arijais, o įvykiai Europoje XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose puikiai parodė, kokių pasekmių gali turėti tapatinimasis su arijų rase.

Trečiasis aspektas tiesiogiai susijęs su antruoju: persais besivadinantys žmonės ir jų lyderiai kadaise buvo įkūrę vieną žymiausių pasaulyje imperijų.

Šis nuo Viduržemio jūros iki Indijos besidriekęs darinys nepadarė tokios įtakos žmonijos vystymuisi kaip persų konkurentų graikų, juos mėgdžiojusių romėnų ar persų išlaisvintų semitų civilizacijos, tačiau Persijos valdovai daugelį amžių buvo svarbūs politiniai žaidėjai regione, o ir minkštoji jų civilizacijos galia paliko pasauliui nemažai dėmesio vertų „perlų“.

Kitaip tariant, joks radikalus Irano politinis veikėjas nesijaus gerai, kai jam savąją valią primeta kažkokie iš prekybos nafta praturtėję klajoklių beduinų palikuonys.

Pinigai: nafta arba „juodasis auksas“ yra vienas faktorių, svariai prisidedančių prie neramumų Artimuosiuose Rytuose. / Scanpix nuotr.

Kiro Didžiojo legenda

Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 2500 metų, kai Artimuosiuose Rytuose ėmė reikštis šiuo metu Kiro II (apie 600–530 m. pr. Kr.) arba Kiro Didžiojo vardais prisimenamas asmuo.

Nors tikslių faktų apie ankstyvąjį šio veikėjo gyvenimą nėra žinoma, daug kas laikosi nuostatos, kad jis veikiausiai gimė pietvakarinėje dabartinio Irano dalyje, kurios valdovai tuo metu buvo Medijos karalystės vasalai.

Anot senovės graikų „žurnalisto“ Herodoto (484–425 m. pr. Kr.) užfiksuoto ir mažai pagrindo turinčio, legendą primenančio pasakojimo, Kiro II tėvas buvo Anšano (Persijoje) karalius Kambizas I (tikslios gimimo ir mirties datos nežinomos arba neskelbiamos), o motina Mandanė (tiksli gimimo ir mirties data beveik nežinoma arba neskelbiama) – Medijos karaliaus Astiago (gimimo data nežinoma, spėjama mirties data apie 550 m. pr. Kr.) duktė.

Vieną naktį Astiagas esą susapnavo, kad jo anūkas ateityje jį nuversiąs, nužudysiąs ar apskritai pranoksiąs kaip politikas, tad vėliau jis liepė naujagimį nužudyti.

Pareigūnui, kuriam teko ši užduotis, sudrebėjo ranka ir jis atidavė kūdikį piemens šeimai.

Šie užaugino jį kaip savo vaiką, o galiausiai jis išties nuvertė Medijos valdovą.

Spėjama, kad didžioji šio pasakojimo dalis yra absoliutus prasimanymas, tačiau neatmestina prielaida, kad maždaug 559 m. pr. Kr. arba 558 m. pr. Kr. Kiras II išties valdovo poste pakeitė Kambizą I bei automatiškai tapo Medijos monarcho vasalu.

Apie 553–550 m. pr. Kr. jis sukilo prieš savo senelį ir galiausiai jį nuvertė.