Pagerbtas tarp žydų

Medai su persais buvo etnolingvistiniai giminaičiai, tačiau netrukus, įtvirtinęs savą valdžią regione, Kiras ėmė domėtis ir kitais kraštais.

547 m. pr. Kr. arba 546 m. pr. Kr. jis ėmėsi žygio prieš vadinamąją Lidijos imperiją (dabartinės Turkijos žemės), kurią valdė su auksinių monetų kaldinimu siejamas monarchas Krezas (gimė VII ar VI a. pr. Kr. sandūroje, mirė VI a. pr. Kr.), o kiek vėliau pradėjo kampanijas, palietusias dabartinėms Pakistano, Indijos, Uzbekistano, Turkmėnistano, Tadžikistano, Kazachstano, Kirgizstano, Afganistano valstybėms priklausančius kraštus.

540 m. pr. Kr. Kiras II leidosi į savo garsiausią, amžiną šlovę jam atnešusį žygį ir pradėjo kovos veiksmus prieš Naująją Babilono karalystę.

539 m. pr. Kr. rudenį persai nugalėjo babiloniečius vadinamajame Opio mūšyje, o kiek vėliau Babilono miestas Kirui pasidavė praktiškai nesipriešindamas.

Spėjama, kad įtakos tam galėjo turėti menkas Babilono monarcho Nabonido (apie 620–615 m. pr. Kr. – apie 522 m. pr. Kr.) populiarumas jo valstybėje.

Užėmęs Babiloną, Kiras pasiskelbė keturių pasaulio krypčių karaliumi, tačiau ši didybės manija anaiptol nereiškė, kad naujasis valdovas tęs amoralią, prieš tai buvusių monarchų politiką.

Jis buvo kaip reta tolerantiškas kitų tikėjimų bei etninės kilmės žmonėms, tad vienas pirmųjų jo darbų įžengus į Babiloną buvo žydų kilmės tremtinių išlaisvinimas.

Šiame mieste žydų kilmės belaisviai atsidūrė maždaug 597–587 m. pr. Kr., kai operos spektaklį XIX a. įkvėpęs monarchas Nabuchodonosaras II (642–562 m. pr. Kr.) pradėjo puldinėti Judėjos karalystę ir jos sostinę Jeruzalę.

Nors tremtis Babilone truko beveik šešis dešimtmečius, žydų kilmės žmonėms pavyko išsaugoti savo tikėjimą bei etninę tapatybę, o miestą užėmęs Kiras II juos ne tik išlaisvino, bet ir leido grįžti į protėvių kraštus.

Semitams nebuvo leista atkurti savo karalystės, tačiau jeigu ne Kiro veiksmai, neatmestina prielaida, kad žydai kaip religinė ir etninė grupė veikiausiai ilgainiui būtų išnykusi.

Matyt, dėl to jis ir tapo bemaž vieninteliu nežydiškos kilmės asmeniu Senajame Testamente, apie kurį kalbama išimtinai gerai (Ezros ir Izaijo knygos) ir kuris stovi vos viena pakopa žemiau nuo didžiųjų pranašų (Mozės, Abraomo ir kt.).

„Aš sakau apie Kirą: „Jis mano piemuo, įvykdysiantis viską, kas mano valioje. Jis pasakys apie Jeruzalę: „Tegul ji būna atstatyta“, o apie šventyklą tars: „Tegul būna padėti jos pamatai“. Tą kalba Viešpats Kirui, savo pateptajam, Jo paimtam už dešinės rankos, tam, kad būtų pajungtos tautos, nuginkluoti karaliai, atvertos durys ir vartai atsklęsti“, – apie Kirą rašoma Izaijo knygos 44–45 skyriuose.

Kiro II egzistencijos pabaiga buvo tokia pat paslaptinga, kaip ir jo vaikystė bei jaunystė, tačiau šį valdovą pakeitę politiniai veikėjai tęsė pradėtus darbus, o šiltų žodžių jam negailėjo ne tik tėvynainiai persai bei išlaisvinti žydai, bet ir su jo įpėdiniais kovoję graikai.

Dinastija: priešpaskutinis Irano monarchas Reza Khanas taip pat buvo apie Persijos modernizaciją svajojęs autoritaras, tačiau tuo pat metu jis rodė prielankumą Ašies valstybėms. / Scanpix nuotr.

Pervertino savo galimybes

Kirą pakeitę valdovai Darėjas I (550–486 m. pr. Kr.) ir Kserksas I (518–465 m. pr. Kr.) taip pat siekė įsitvirtinti kaip geopolitinius laurus pelnę karvedžiai, tad jų valdymo laikais persai pradėjo rengti žygius į Graikiją bei kitas Europai priklausančias vietas.

Kovos tarp graikų ir persų buvusios be galo nuožmios, tačiau, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, nė viena pusė taip ir nepasiekė triuškinančios pergalės.

Graikai sudavė ne vieną skaudų smūgį persams, tačiau nesibaigiantys karai išsekino Atėnus bei Spartą ir galiausiai regione pradėjo reikštis nauja politinė jėga – Makedonija.

331 m. pr. Kr. rudenį Makedonijos didžiūno Aleksandro (356–323 m. pr. Kr.) vadovaujamos pajėgos Gaugamelų mūšyje (veikiausiai dabartinio Irako šiaurėje) įveikė Darėjo III (380–330 m. pr. Kr.) vedamą kariauną, tačiau tai anaiptol nereiškė persų civilizacijos pabaigos.

Mūsų dienomis persiškų pėdsakų galima aptikti įvairiose islamo pasaulio srityse (nuo architektūros bei vaizduojamųjų menų iki literatūros ar religijos).

Pajutęs užkariavimų teikiamo azarto skonį Aleksandras per keletą metų užėmė milžiniškus plotus bei atsibeldė iki pat dabartinės Indijos, tačiau karvedžiui netikėtai mirus, jo generolai pradėjo dalintis užimtas teritorijas.

Po Aleksandro mirties savo įtaką dabartinio Irano žemėse bandė įtvirtinti jo pareigūnas Seleukas I Nikanoras (358–281 m. pr. Kr.), o su juo siejamos vadinamosios Seleukidų imperijos (312–63 m. pr. Kr.) sudėtyje buvo dabartinėms Irako, Irano, Afganistano, Sirijos, Libano, Izraelio, Turkijos, Pakistano, Turkmėnistano valstybėms priklausančių kraštų.

Šio darinio valdantieji buvo gana ambicingi, tačiau tuo pat metu jie pervertino savo galimybes, tad netrukus jų pažeidžiamą valstybę ėmė alinti įvairūs priešai.

Atvaizdas: vaizdai iš prieš šacho režimą nukreipto piketo 1978 m. rudenį, kuriame nežinomas žmogus laiko transparantą su vėliau faktiniu valstybės vadovu tapusio R. M. Khomeini atvaizdu. / Scanpix nuotr.

Išlaikė kultūrinį veidą

Vieni jų buvo su šiauriniais Irano regionais siejami, partais mūsų dienomis įvardinami, klajokliai.

Partai taip pat bandė kurti savą „imperiją“, tačiau trečiojo mūsų eros šimtmečio pradžioje juos išstūmė persų Sasanidų dinastijos valdovai.

Sasanidų įkurta imperija egzistavo keturis šimtmečius, o jos teritorijos apėmė įvairias dabartinėms Irano, Irako, Azerbaidžano, Armėnijos, Sakartvelo (vadinamoji Kaukazo Iberija), Libano, Jordanijos, Izraelio, Afganistano, Turkijos, Sirijos, Pakistano, Egipto valstybėms priklausančias žemes bei keletą kitų Kaukazui, Arabijos pusiasaliui bei Centrinei Azijai priskiriamų kraštų.

Sasanidų imperijos valdovai dažnai nepabijodavo mesti iššūkio Vakarų ir Rytų Romos imperijų valdovams, tačiau pirmojoje mūsų eros septintojo amžiaus pusėje jų valstybinį darinį užkariavo pranašo Mahometo (570–632) pasekėjai.

Tais laikais musulmonai buvo gana lankstūs, tad užkariavę šias žemes jie ne tik nesunaikino didelės dalies Persijos kultūrinių pasiekimų, bet ir juos perėmė.

Slenkant metams, vis daugiau dabartinio Irano gyventojų nusigręžė nuo anksčiau išpažinto zoroastrizmo ir atsivertė į islamą, tačiau tuo pat metu jie dėjo nemažai pastangų, siekdami išsaugoti persiškąją tapatybę.

Ilgainiui jų siekis išlaikyti savą kultūrinį veidą pradėjo veikti pačios musulmoniškosios civilizacijos vystymąsi, tad, kaip spėjama, mūsų dienomis persiškų pėdsakų galima aptikti įvairiose islamo pasaulio srityse (nuo architektūros bei vaizduojamųjų menų iki literatūros ar religijos).

Ordos antplūdžio padariniai

XIII a. pradžioje į Persiją bei Mesopotamiją atklydo dar vieni užkariautojai.

Šį kartą tai buvo žymiojo maniako Temudžino (1162–1227) vedami mongolai.

Nors kai kurie atvykėliai, kaip spėjama, galiausiai taip pat atsivertė į islamą ir perėmė užkariautųjų identitetą, per mongolų antpuolius Persijoje buvo sunaikinta ir išniekinta nemažai vertingų pastatų bei pražudyta be galo daug žmonių.

Vėliau didelė dalis Persijos įėjo į Temudžino anūko, mūsų dienomis prisimenamo Hulegu (1217–1265) vardu, kontroliuojamas valdas, o praėjus daugiau nei 150 metų, t. y. XIV a. pabaigoje, į dabartinio Irano žemes įsiveržė dar vienas mongolų karvedys.

Temudžino palikuonimi pasiskelbęs Timūras (XIV a. pradžia –1405 m. vasaris) siekė pakartoti savo tariamo protėvio pasiekimus, tad ir per jo siautėjimą nebuvo išvengta kraujo upių.

Atgimė naujam gyvenimui

Nuo pat Sasanidų imperijos žlugimo dabartinio Irano žemės buvo valdomos įvairiausių užkariautojų ir svetimšalių, tačiau XVI a. pradžioje Persija atgimė naujam gyvenimui bei porai šimtmečių vėl tapo rimtu geopolitiniu žaidėju, nepabijojusiu mesti iššūkio Indijos žemes valdžiusiai Mogolų dinastijai bei Osmanų ir carinės Rusijos imperijoms.

Viskas prasidėjo dar 1501 m., kai savąją valdžią dabartinio Irano žemėse įtvirtino Safavidų dinastijos įkūrėjas Ismailas I (1487–1524).

Nors iš pradžių Safavidai valdė tik smulkutį kraštą, besiribojantį su dabartinėmis Irako, Turkijos, Armėnijos ir Azerbaidžano valstybių žemėmis, ilgainiui šios dinastijos atstovams pavyko tapti valdančiąja visų Irano žemių jėga.

Ismailas I išpažino islamo šiitų kryptį ir įtvirtinęs savo valdžią Persijoje darė viską, kad kuo daugiau gyventojų priimtų jo proteguojamą islamo interpretaciją.

Anot populiarios legendos, Ismailas I, nugalėjęs uzbekų atstovą Muhammadą Shaybani (1451–1510), amputavo savo priešui galvą ir iš jo kaukolės pasidarė brangakmeniais inkrustuotą taurę.

Vėliau iš jos jis gerdavo per puotas.

Besibaigiant 1514 m. vasarai, Ismailas I ir pats vos neprarado savo galvos, kai jo pajėgas Chaldirano kautynėse sutriuškino Osmanų kariauna.

Spėjama, kad pralaimėjimas Chaldirane jam sudavė stiprų psichologinį smūgį ir jis vėliau susirgo depresija bei įniko į alkoholį, tačiau jo įpėdiniai tęsė pradėtus darbus.

Savo politinio apogėjaus metu Safavidų valdovai valdė dabartinių Irano, Irako, Azerbaidžano, Armėnijos, Afganistano, Kuveito valstybių žemes, taip pat ir įvairius šiuo metu Sakartvelui, Turkijai, Sirijai, Rusijai (Šiaurinio Kaukazo), Pakistanui, Uzbekistanui ir Turkmėnistanui priklausančius kraštus.

Šiuo metu Safavidų dinastijos valdymas yra vertinamas kaip politinis ir kultūrinis persų civilizacijos atgimimas bei modernizavimasis, tačiau nesibaigiantys karai, prabangus valdovų gyvenimas ir dalies jų menkas domėjimasis politika privedė prie imperijos susilpnėjimo, kuriuo labai greitai pasinaudojo išorės priešai.