Iš čempionų sosto Lietuvoje neišverčiami „Kauno Žalgirio“ salės futbolininkai gerina rezultatyvumo rekordus A lygoje ir skaičiuoja dienas, likusias iki svarbiausio sezono starto – UEFA salės futbolo Čempionų lygos. Kauniečiai sieks prasibrauti tarp šešiolikos pajėgiausių Senojo žemyno klubų.

Vienas tituluočiausių ir ilgiausiai lietuviškoje salės futbolo A lygoje žaidžiančių futbolininkų Lukas Sendžikas per savo karjerą matė ir šilto, ir šalto. Ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje arenoje. Jam turbūt nebeužtektų vienos rankos pirštų norint suskaičiuoti savo sezonus Čempionų lygoje.

Šį sezoną kaunietis pasitinka jau būdamas 30-metis – sukaupęs didžiulį patirties bagažą, bet kartu kupinas jėgų ir noro užkopti į viršūnę, kurią Lietuvos klubai per kelis dešimtmečius buvo pasiekę vos du kartus. Kelialapis į „Top 16“ etapą Lukui taptų geriausia dovana artėjančio gimtadienio proga.

Daugkartiniai Lietuvos čempionai ateinantį trečiadienį 19 val. Sporto halėje startuos akistata su Limasolio AEL (Kipras) komanda. Ketvirtadienį 19 val. jų lauks mūšis su Kosovo čempione „Priština“, o šeštadienį 19 val. – finišas su „Kampuksen Dynamo“ (Suomija). Bilietus galite įsigyti čia.

– Iki Čempionų lygos pagrindinio etapo lieka vos kelios dienos. Ar jaučiatės kaip aktoriai, ilgai repetavę ir laukiantys svarbiausios sezono premjeros? – pasiteiravome L. Sendžiko.

– To smagaus jaudulio yra. Pastaruoju metu visi labai susikaupę treniruotėse, bandome įsidėti kuo daugiau į galvą, baigiame šlifuoti derinius. Treniruojamės penkias dienas per savaitę ir sužaidžiame po vienas oficialias rungtynes.

– Jūs salės futbolą žaidžiate jau beveik dešimtmetį. Kaip atsitiko, kad pasukote į salę?

– Čia gal brolio įtaka. Jis – daugkartinis salės futbolo čempionas, tad pasukau jo pėdomis. Dar žaisdamas didžiojo futbolo A lygoje, žiemą palaikydavau formą salėje. Vėliau ten ėmė vis labiau sektis, sulaukiau kvietimo į salės futbolo rinktinę. Taip ir likau.

Esu patenkintas tuo, ką pasiekiau žaisdamas salės futbolą. Įdomu, ką būčiau nuveikęs, jei jį profesionaliai būčiau žaidęs nuo vaikystės?

– Karjeros pradžioje atstovavote kelių amžiaus grupių Lietuvos jaunimo rinktinėms. Turbūt tada svajojote apie karjerą didžiajame futbole?

– Pradžia buvo labai nebloga. Būdamas perspektyvus futbolininkas sulaukiau tuometės Lietuvos čempionės FBK „Kauno“ komandos dėmesio. Kaune tobulėjau, bet netrukus klubas subyrėjo. Buvo susidomėjimo iš Lenkijos ir Austrijos klubų, bet ne aukščiausios lygos. Likau Lietuvoje. Persikėliau į Šiaulius. Vėliau buvo ir geras sezonas Alytaus „Dainavoje“, kai mušiau nemažai įvarčių. Netrukus grįžau į Kauną, kur kartu su „Spyrio“ komanda pakilome iš Pirmos lygos į aukščiausią divizioną. Klubui tapus „Kauno Žalgiriu“ dar spėjau parungtyniauti A lygoje, bet ilgainiui supratau, kad didžiajame futbole savo viršūnę jau turbūt pasiekiau. Nusprendžiau susitelkti į kitas sritis: mokslą, darbą ir, žinoma, salės futbolą.

– Tuo metu jums buvo vos 24 ar 25 metai. Ar nebuvo apmaudu pakabinti batelius ant vinies?

– Didžiajame futbole turėjau kažkokių pranašumų, bet trūko fizinių duomenų. Tarkime, bėgdamas trumpą distanciją, 30 m, finišuodavau pirmas, bet jei reikdavo bėgti 800 m, likdavau paskutinis. Didžiajame futbole ištvermės labai reikėjo. Tuo tarpu salėje kur kas svarbiau sprogstamoji raumenų jėga, staigumas ir greiti sprendimai. To man netrūko. Be to, studijavau Sporto universitete, sukūriau šeimą, tad ėmiau galvoti apie atsarginius variantus.

– Ar iškart save atradote salės futbole?

– Kelis pirmus sezonus su „Nautara“ buvau dar žalokas. Žinoma, ir tuometis čempionato lygis buvo žemesnis nei dabar. Nebuvo nei tinkamų treniruočių bazių, nei rimtų rinktinės stovyklų kaip dabar. Tik sužinojus, kad Lietuvoje vyks 2020 m. pasaulio čempionato finalinis etapas, prasidėjo kokybinis šuolis. Buvo investuota ir į bazes, ir į rinktinę. Paaugome tiek taktiškai, tiek fiziškai – tapome pajėgūs rimtai pasipriešinti netgi elitinėms rinktinėms. Tie rezultatai tikrai neatėjo savaime.

– Ne paslaptis, kad ankstesniais laikais kovos salės futbole vykdavo kiek kitokiais principais nei dabar. Buvo komandų, kurios mėgindavo varžovus įveikti ne garbingu žaidimu, o įbauginti, grasindavo fiziniu susidorojimu teisėjams. Ar pačiam teko su tuo susidurti?

– Esu girdėjęs tokių istorijų apie karštus Kauno derbius. Pačiam su tuo susidurti jau nebeteko. Manau, kad žaidėjų ir klubų vadovų mentalitetas nuo tų laikų stipriai pasikeitė. Klubuose labai padaugėjo legionierių, kurie nevažiuotų į tokią aplinką, kokia buvo anksčiau. Dėl pajėgių užsieniečių iš Brazilijos ir kitų šalių gerokai padidėjo konkurencija, o tai skatina tobulėti mus, lietuvius.

– Ar suskaičiuojate, kiek trofėjų jau susikaupė jūsų kolekcijoje?

– Nenorėčiau suklysti, bet šešis ar septynis kartus tapau Lietuvos čempionu. Pradedant nuo „Nautaros“ ir „Vyčio“, baigiant „Kauno Žalgiriu“. Be to, dar yra Lietuvos taurės turnyro medaliai, Supertaurės laimėjimai. Jei dar pridėtume individualius apdovanojimus, pavyzdžiui, naudingiausio atrankos turnyro žaidėjo, susidarytų išties didelė kolekcija. Esu tikrai patenkintas tuo, ką pasiekiau žaisdamas salės futbolą. Gal tik pačiam būtų įdomu pažiūrėti, ką būčiau nuveikęs, jei salės futbolą profesionaliai būčiau žaidęs nuo vaikystės, o ne nuo 24 metų.

– Ne vienus metus esate vienas geriausių A lygos ir rinktinės snaiperių. Kokie karjeros įvarčiai jums brangiausi?

– 2018 m. Čempionų lygos elitiniame etape žaidėme su viena stipriausių turnyro komandų, Ispanijos čempione „Inter Movistar“, kurios sudėtyje buvo geriausias pasaulio žaidėjas Ricardinho. Tiesa, jis tą vakarą nežaidė. Tada neblogai pasipriešinome favoritams. Nusileidome 2:4, o man pavyko įmušti gražų įvartį į „devyniukę“. Buvo ir svarbių įvarčių rinktinėje, pavyzdžiui, dublis atrankos rungtynėse su Turkijos komanda.

– Jūsų buvę ir esami kolegos Lietuvos rinktinėje: Justinas Zagurskas, Jurijus Jeremejevas, Edgaras Baranauskas, Artūras Juchno –  rungtyniavo Italijos, Vokietijos, Sakartvelo aukščiausiose lygose. Ar jūs nebuvote sulaukęs pasiūlymų išvykti į užsienį?

– Prieš pasaulio čempionatą Lietuvoje mane kvietė išmėginti jėgas Vokietijos aukščiausioje lygoje. Tačiau tuo metu norėjau maksimaliai gerai pasirengti svarbiausiam karjeros startui. Be to, einu gana atsakingas pareigas „Celsio“ įmonėje, kuri sudarė sąlygas derinti darbą ir sportinę karjerą. Pridėkime dar šeimą, dvi dukrytes, tad nesinorėjo kažkur blaškytis.

– Jau ateinantį trečiadienį Kaune startuos Čempionų lygos grupės turnyras. 2021 m. Kaune šiame etape į varžoves gavote tokius pajėgius Ispanijos klubus kaip „Barcelona“ ar „Levante“. Šiemet nėra nė vieno tokio lygio priešininko. Ar iš tiesų šįkart burtai jums gerokai parankesni?

– Šiek tiek pasikeitė varžybų formatas, nes tada į kitą etapą galėjo žengti trys komandos iš keturių. Mums tada nepasisekė, nes ispanams nusileidome, o su baltarusiais sužaidėme lygiosiomis ir likome paskutiniai. Šį kartą varžovai atrodo įveikiami. Žinome, kad Kosovo čempionai pirmame etape sugebėjo aplenkti Lenkijos stipriausią klubą. Kiek girdėjau, jie remiasi vietiniais žaidėjais, yra disciplinuoti, gerai ginasi. Su Suomijos klubu atrankoje jau žaidėme pernai, tąsyk juos sutriuškinome 7:0. Tiesa, nežinau, kiek per metus jie pasikeitė. Kipro čempionai turi gausų brazilų desantą. Tad akivaizdu, kad su jais lengva nebus. Tačiau mums svarbiausia susitvarkyti su savo pačių startiniu jauduliu. Esame gerai sukomplektavę sudėtį, kiekviena grandis gerai subalansuota, užtenka ir lygiaverčių keitimų. Taigi viskas yra mūsų rankose. Žinoma, daug kas priklausys ir nuo sportinės sėkmės. Be jos tokiame etape jau būtų sudėtinga. Kita vertus, turėsime savo sirgalių, kurie turėtų įkvėpti pergalėms.