Lietuvos čiuožėjams įspūdžių iš olimpiados užteks visam gyvenimui | KaunoDiena.lt

LIETUVOS ČIUOŽĖJAMS ĮSPŪDŽIŲ IŠ OLIMPIADOS UŽTEKS VISAM GYVENIMUI

Nors iš Pe­ki­no grį­žęs čiuo­žė­jas Dei­vi­das Ki­za­la ne­la­bai ti­ki lem­tin­gais skai­čiais, bet nuo šiol skai­čius 24 jam bus ypa­tin­gas. Ži­nią, kad su le­do šo­kių par­tne­re Pau­li­na Ra­ma­naus­kai­te tu­rės at­sto­vau­ti Lie­tu­vai Pe­ki­no olim­pia­do­je, iš­gir­do sau­sio 24 d. Ant olim­pi­nio le­do ge­riau­sią sa­vo spor­ti­nį re­zul­ta­tą pa­sie­kė va­sa­rio 12-ąją, kai jam su­ka­ko 24-eri.

Pora tapo netikėtai

Su Pau­li­na ir Dei­vi­du su­ta­ria­me kal­bė­tis te­le­fo­nu po jų tre­ni­ruo­tės. Nuo 2020-ųjų lie­pos po­ro­je čiuo­žian­tys jau­nuo­liai šiuo me­tu kar­tu nuo­mo­ja­si bu­tą Hel­sin­ky­je.

Anks­ty­vą ry­tą pa­li­kę lai­ki­nus na­mus čiuo­žė­jai pail­sė­ti ga­li tik apie 17 val. Iki tol tre­ni­ruo­ja­si ne tik ant le­do, bet ir ant že­mės. Pau­li­nai pa­tin­ka jo­gos, ba­le­to, pi­la­te­so, hip­ho­po tre­ni­ruo­tės.

Pak­laus­ti, ar jau spė­jo at­si­gau­ti po sun­kios ke­lio­nės, abu ti­ki­na, kad vos grį­žę jie ir vėl dir­ba vi­su pa­jė­gu­mu – ruo­šia­si nau­jiems pa­va­sa­rio star­tams.

Is­to­ri­ja, kaip ta­po le­do šo­kių po­ra, la­bai pa­pras­ta. Bu­vu­si so­lo čiuo­žė­ja Pau­li­na pa­ty­rė trau­mą, il­gai gy­dė­si ir jau ke­ti­no mes­ti mėgs­ta­mą spor­tą, kai ne­ti­kė­tai su­lau­kė Li­li­jos Va­na­gie­nės pa­siū­ly­mo čiuož­ti su Dei­vi­du, ku­rio par­tne­rė taip pat ne­ga­lė­jo čiuož­ti po trau­mos.

Da­bar Pau­li­na ir Dei­vi­das juo­kau­ja, kad be­veik pu­sant­rų me­tų yra Hel­sin­kio pi­lie­čiai. Ge­riau­si jų drau­gai, su ku­riais sa­vait­ga­liais vaikš­ti­nė­ja po Hel­sin­kio cent­rą, va­ži­nė­ja­si pa­spir­tu­kais po jau­ni­mo pa­mėg­tą uos­to kran­ti­nę, – taip pat čiuo­žė­jai, be­si­tre­ni­ruo­jan­tys pas tuos pa­čius tre­ne­rius Mau­ri­zio Mar­gag­lio ir Nei­lą Brow­ną. Jų še­fuo­ja­mų po­rų geog­ra­fi­ja tik­rai pla­ti – pran­cū­zai, če­kai, olan­dai, suo­miai. Į Lie­tu­vą po­ra grįž­ta re­tai, tik per di­džią­sias me­tų šven­tes – Ka­lė­das, Ve­ly­kas.

Dėkingumas: šokėjai dėkingi L.Vanagienei, suvedusiai juos į porą ir suradusiai puikius pasaulinio lygio trenerius – M.Margaglio ir N.Browną. / Photo by Elsa / Getty Images nuotr.

Jau­di­na­si dėl moks­lų

Dei­vi­das – Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to Fi­zi­nio ug­dy­mo ir spor­to spe­cia­ly­bės pir­ma­kur­sis. Pau­li­na – Vil­niaus Ozo gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė, ku­rios lau­kia abi­tū­ros eg­za­mi­nai.

Abu jau­nuo­liai sa­ko, kad moks­lams, de­ja, lai­ko lie­ka ne­daug – tik sa­vait­ga­liai ir ke­lios va­lan­dos prieš mie­gą. Grį­žus va­ka­re jau nie­ko ne­si­no­ri – tik il­sė­tis ir dar kaž­ką grei­tai įsi­mes­ti į skran­dį.

„Tuo­met ga­li­ma pa­gal­vo­ti ir apie moks­lus. Dei­vi­dui jie vyks­ta nuo­to­li­niu bū­du, o man ten­ka mo­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai“, – liūd­nai nu­tę­sia mer­gi­na ir sa­ko, kad abi­tū­ros eg­za­mi­nai – ją bau­gi­nan­ti te­ma.

Pau­li­na pa­sva­jo­ja apie ar­chi­tek­tū­ros stu­di­jas, bet su­pran­ta, kad, no­rint į jas įsto­ti, rei­kia aukš­tų eg­za­mi­nų ba­lų, o gal net ir pa­pil­do­mo pa­si­ruo­ši­mo.

Lais­va­lai­kiu ji mėgs­ta pieš­ti žmo­nių po­rtre­tus. Da­ro tai pa­pras­tu pieš­tu­ku. Sa­vo par­tne­rio Dei­vi­do dar ne­pie­šė, už­tai Pau­li­nos tre­ne­riai jau ga­li džiaug­tis sa­vo po­rtre­tais. Dvy­lik­to­kė ti­ki­si, kad ne­tru­kus pa­si­baig­sian­tis čiuo­ži­mo se­zo­nas pa­liks jai tru­pu­tį lai­ko ir eg­za­mi­nų už­duo­tims.

„Pa­sau­lio dai­lio­jo čiuo­ži­mo čem­pio­na­tas ko­vo ga­le vyks Pran­cū­zi­jo­je. Mu­du su Dei­vi­du esa­me at­sar­gi­nė po­ra, ku­ri, jei kas nors ne­nu­ma­ty­to nu­tiks mū­sų pirm­ta­kams Sau­liui Amb­ru­le­vi­čiui ir Al­li­son Reed, tu­rė­si­me juos pa­keis­ti“, – aiš­ki­na abu.

Puo­se­lė­ja ra­my­bę

Po­ro­je jau­nuo­liai tre­ni­ruo­ja­si dar neil­gai. Pak­laus­ti, kas pa­de­da ne­si­pyk­ti, iš­lik­ti dar­no­je, jie­du juo­kia­si ir sa­ko, kad daž­niau­siai ir taip ne­si­pyks­ta. Jei pa­si­tai­ko ne­su­si­kal­bė­ji­mo aki­mir­kų, sten­gia­si jas kuo grei­čiau iš­siaiš­kin­ti.

„Jei iš­kart neiš­si­kal­bė­si, pa­skui ateis ant­ra pyk­čio ban­ga, trečia… Tuo­met pra­si­dės ne­kal­ba­die­niai. Pas­kui išauš lai­kas, kai ne­be­ga­lė­si­me vie­nas į ki­tą žiū­rė­ti. Ge­riau iš kar­to iš­siaiš­kin­ti ir ra­miai dirb­ti to­liau. Mes ne iš tų, ku­rie ga­lė­tų čiuož­ti, kai abu su­dir­gę“, –

pri­si­pa­žįs­ta Pau­li­na, la­biau už vis­ką ver­ti­nan­ti ra­my­bę.

Pap­ra­šy­ta at­skleis­ti vie­ną ki­tą la­biau­siai ją ner­vi­nan­čią par­tne­rio sa­vy­bę, ji il­gai gal­vo­ja. „Kai ma­tau, kad Dei­vi­dui kaž­kas ne­pa­tin­ka, klau­siu jo: kas yra? Jis ty­li ar­ba at­sa­ko, kad nieko… Tai la­biau­siai ir ner­vi­na. Tuo­met į gal­vą pra­de­da lįs­ti vi­so­kios min­tys – ar aš ką ne taip pa­da­riau, ar jo šiaip blo­ga nuo­tai­ka? Lai­mė, da­bar jau su­ta­rė­me, kad jei kas ke­lia ne­ri­mą – klo­ja­me tie­siai švie­siai, kad pa­skui ne­kil­tų jo­kių in­terp­re­ta­ci­jų“, – pa­sa­ko­ja Pau­li­na.

Bend­ra bui­tis

Ka­dan­gi per die­ną abu pa­vargs­ta fi­ziš­kai, va­ka­rus lei­džia ra­miai. Dei­vi­das, jau gu­lė­da­mas lo­vo­je, mėgs­ta pa­si­žiū­rė­ti ko­kį fil­mą. Ar tu­ri pri­klau­so­my­bę nuo so­cia­li­nių tink­lų? Ne­la­bai. Pau­li­na juo­kia­si, kad, pra­dė­ju­si kaž­ką kom­piu­te­ry­je skai­ti­nė­ti, tie­siog už­mie­ga.

Grį­žu­si na­mo ir šiek tiek at­ga­vu­si jė­gas, ji dar ban­do mo­ky­tis, bet ne il­giau kaip iki 23 val. Re­ži­mas spor­ti­nin­kams la­bai svar­bus, nes kel­tis ten­ka anks­ti.

Val­gy­ti ga­mi­na­si pa­tys. Daž­niau­siai – kiek­vie­nas sau. Bet pa­si­tai­ko ir bend­rų pie­tų. Ka­dan­gi vie­na­me bu­te dar gy­ve­na čiuo­žė­ja iš Ja­po­ni­jos Yu­ka Ori­ha­ra, lie­tu­viai daž­nai ra­gau­ja ir ja­po­niš­kų pa­tie­ka­lų. Kar­tais vi­si trys nu­si­per­ka suo­miš­kų ke­pi­nių.

„Kai šven­čiau sa­vo gim­ta­die­nį, klau­siau suo­mių čiuo­žė­jų, kuo ga­lė­čiau juos pa­vai­šin­ti. Tai, pa­me­nu, pir­kau ban­de­lių su vi­so­kiais sal­džiais įda­rais. Pas­te­bė­jau, kad kiek­vie­nai šven­tei jie tu­ri skir­tin­gų mėgs­ta­mų ke­pi­nių. Suo­miai ypač mėgs­ta any­žių prie­sko­nius. Te­ko ra­gau­ti ir any­žių sko­nio le­dų, ir sal­dai­nių, ban­de­lių“, – pa­sa­ko­ja Pau­li­na ir pri­si­pa­žįs­ta, kad ne­ga­li bet ko dė­ti į bur­ną – tu­ri skai­čiuo­ti ka­lo­ri­jas.

Gimtadienis: Pauliną pasveikino kambario draugė japonė Yuka Orihara, čiuožianti poroje su suomiu. / Asmeninio archyvo nuotr.

Fir­mi­nis Dei­vi­do pa­tie­ka­las – viš­tie­na su ma­ka­ro­nais, ku­ri ga­li bū­ti tiek vir­ta, tiek kep­ta. „Jei va­kar bu­vo kep­ta, šian­dien bus vir­ta“, – po­kštau­ja pro­ble­mos iš to ne­da­ran­tis vai­ki­nas. Pau­li­na pus­ry­čiams ren­ka­si tra­di­ci­nį pa­tie­ka­lą – avi­žų ko­šę, o pie­tums jau bū­na at­si­šil­džiu­si žu­vį ar­ba iš anks­to pa­si­ga­mi­nu­si sa­lo­tų su kiau­ši­niais. Va­ka­rie­nei abu ren­ka­si vai­sius.

Dė­kin­gi už olim­pi­nį ke­lia­la­pį

Olim­pi­nį de­biu­tą Pe­ki­ne lietuvių po­rai pa­do­va­no­jo pa­jė­giau­sia Lie­tu­vos le­do šo­kių po­ra Sau­lius Amb­ru­le­vi­čius ir Al­li­son Reed, ku­riems var­tus į Pe­ki­ną už­vė­rė Pi­lie­ty­bės rei­ka­lų ko­mi­si­ja. Iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės Dei­vi­das ir Pau­li­na ne­ži­no­jo: teks krau­tis la­ga­mi­nus ar ne.

„Pa­na­šiu me­tu mes tu­rė­jo­me da­ly­vau­ti ki­to­se tarp­tau­ti­nė­se le­do šo­kių var­žy­bo­se, tad tie­siog to­liau tre­ni­ra­vo­mės ir ne­kvar­ši­no­me gal­vos spė­lio­nė­mis“, – sa­ko po­ra, spe­cia­liai olim­pia­dai nė ne­si­ruo­šu­si.

Pak­laus­ta, ko­kie san­ty­kiai juos sie­ja su Sau­liu­mi ir Alis­son, trum­pam su­si­mąs­to. Pa­sak Pau­li­nos, kai dar abu su Sau­liu­mi čiuo­žė po vie­ną, jie­du tre­ni­ra­vo­si pas tą pa­čią tre­ne­rę – Eg­lę Kliu­ča­kie­nę. Da­bar vi­si ke­tu­ri yra feis­bu­ko drau­gai, ste­bi vie­ni ki­tų star­tus, pa­si­džiau­gia re­zul­ta­tais. Ar ne­su­si­py­ko, kai Sau­liaus ir Alis­son olim­pi­nis bi­lie­tas ati­te­ko Pau­li­nai ir Dei­vi­dui?

Už kelialapį ir įspūdžius esame be proto dėkingi, bet ateities tikslas jau kitoks – savo keliu iki jų nueiti. Norisi patiems išsikovoti vietą ant ledo.

„Ma­nau, kad ne. Juk ne mū­sų va­lia taip at­si­ti­ko. Be ga­lo sma­gu bu­vo da­ly­vau­ti olim­pia­do­je, už ke­lia­la­pį ir įspū­džius esa­me be pro­to dė­kin­gi, bet atei­ties tiks­las ki­toks – sa­vo ke­liu iki jų nuei­ti. No­ri­si pa­tiems iš­si­ko­vo­ti vie­tą ant le­do. Vis­ką pa­siek­ti sa­vo jė­go­mis“, – bū­si­mus tiks­lus įvar­di­ja Dei­vi­das.

Tik­ro­jo Pe­ki­no ne­ma­tė

Kai sau­sio 24-ąją čiuo­žė­jai su­ži­no­jo, kad teks gin­ti Lie­tu­vos gar­bę Pe­ki­no olim­pia­do­je, ki­lo ne­di­de­lis sam­brūz­dis. Iš to lai­ko­tar­pio Pau­li­nai la­biau­siai įstri­gęs įvai­riau­sių do­ku­men­tų, an­ke­tų pil­dy­mas. „La­bai ner­vi­nau­si ir bi­jo­jau, kad kaž­ką pa­da­ry­siu ne taip“, – da­bar jau juo­kia­si mer­gi­na, už pa­gal­bą dė­kin­ga sa­vo par­tne­riui.

Lėk­tu­ve, ku­riuo po­ra iš Hel­sin­kio skri­do į Pe­ki­ną, bu­vo ir dau­giau lie­tu­vių olim­pie­čių. De­vy­nios va­lan­dos skry­džio ne­prail­go, už­tai nu­si­lei­dus te­ko il­gai sė­dė­ti oro uos­te – iš pra­džių dėl ba­ga­žo, pa­skui – dėl ko­vi­do tes­tų.

Čiuo­žė­jai džiau­gia­si, kad jiems vie­niems iš vi­sų Lie­tu­vos spor­ti­nin­kų te­ko gy­ven­ti Pe­ki­no olim­pi­nia­me mies­te­ly­je. „Mus ap­gy­ven­di­no apar­ta­men­tuo­se (ke­tu­rių kam­ba­rių bu­te), kur tu­rė­jo­me lauk­ti ko­vi­do tes­tų at­sa­ky­mų“, – aiš­ki­na Dei­vi­das ir sa­ko, kad su juo li­ki­mas nu­spren­dė tru­pu­tį pa­juo­kau­ti ir pa­ki­šo tei­gia­mą at­sa­ky­mą. Te­ko da­ry­ti du pa­pil­do­mus tes­tus, ku­rie, lai­mė, bu­vo nei­gia­mi.

Tik­ro­jo Pe­ki­no jau­nuo­liai ne­ma­tė – tik tiek, kiek ga­lė­jo pa­ste­bė­ti pro au­to­bu­so lan­gus, kai bu­vo ve­ža­mi tre­ni­ruo­tis į le­do are­ną. Dėl pan­de­mi­nės si­tua­ci­jos vi­si spor­ti­nin­kai gy­ve­no sa­vo­tiš­ka­me bur­bu­le, ku­ria­me bu­vo vis­ko – ir spor­to sa­lių, ir pre­ky­bos cent­rų, ir pra­mo­gų are­nų, ir ka­vi­nių. Pau­li­nai la­biau­siai įsi­mi­nė pa­slau­gūs sa­va­no­riai, pa­si­tik­da­vę sve­čius ir gel­bė­ję jiems vi­sais rū­pi­mais klau­si­mais.

Ypa­tin­ga gar­bė

Per olim­pi­nių žai­dy­nių ati­da­ry­mą le­do šo­kė­jų po­rai te­ko iš­skir­ti­nė gar­bė – žy­giuo­ti vi­sos lie­tu­vių de­le­ga­ci­jos prie­ky­je su Lie­tu­vos vė­lia­va.

„Kaž­ko­dėl įsi­vaiz­da­vau, kad ji tu­rė­tų bū­ti la­bai sun­ki, – juo­kia­si Pau­li­na, – tad jau­di­nau­si, kaip rei­kės iš­lai­ky­ti. Vis dėl­to jaus­mas ei­ti su vė­lia­va ir ži­no­ti, kad at­sto­vau­ji Lie­tu­vai – neap­sa­ko­mai ge­ras.“

Ypatinga: atstovauti Lietuvai ir nešti jos vėliavą – didžiausia garbė ir atsakomybė, kokia tik galėjo tekti ledo čiuožėjams. / Photo by Elsa / Getty Images nuotr.

Čiuo­žė­jai star­ta­vo aš­tun­tą die­ną po at­vy­ki­mo. Iki tol vy­ko in­ten­sy­vios tre­ni­ruo­tės. Už pri­va­lo­mą­jį šo­kį pa­gal Ri­han­nos kū­ri­nius „Rus­sian Rou­let­te“ ir „Hard“ jie ga­vo 58,35 ba­lo. Tai ge­riau­sias įver­ti­ni­mas per vi­są jų le­do šo­kių kar­je­rą, nors pa­kil­ti aukš­čiau skep­ti­kų pro­gno­zuo­tos pa­sku­ti­nės vie­tos lie­tu­viams ne­pa­vy­ko. Ar jau­tė bai­mę? „Ne­la­bai. Le­das bu­vo tie­siog pui­kus. Tik­rai gal­vo­jau, kad jau­din­siuo­si la­biau“, – at­vi­rau­ja Pau­li­na.

Jai ant­ri­na Dei­vi­das ir sa­ko, kad at­lik­ti pro­gra­mą Pe­ki­ne jam bu­vo be ga­lo ma­lo­nu. Kaip ver­ti­na sa­vo pa­si­ro­dy­mą? „Pui­kiai. Pa­ge­ri­no­me sa­vo se­zo­no re­zul­ta­tą. Ko­men­ta­rų po mū­sų star­to ga­li bū­ti vi­so­kių, bet mes pa­da­rė­me vis­ką, ką šiuo me­tu ga­lė­jo­me“, – su­tar­ti­nai tvir­ti­na šo­kė­jai.

Jiems džiu­gu, kad ir tre­ne­riai gy­rė po­ros olim­pi­nį pa­si­ro­dy­mą. Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną – Va­sa­rio 16-ąją – abu jau šven­tė na­muo­se. Tiks­liau, lai­ki­nuo­se na­muo­se Hel­sin­ky­je.

Vis dar il­gi­si šuo­lių

Pau­li­na pri­si­pa­žįs­ta, kad nuo su­dė­tin­gų tri­gu­bo ap­si­su­ki­mo šuo­lių pe­rei­ti prie le­do šo­kių jai ne­bu­vo pa­pras­ta. Iš pra­džių, jei Dei­vi­do ne­bū­da­vo tre­ni­ruo­tė­se, ji vis ban­dy­da­vo pri­si­min­ti šuo­lius, o sy­kį vos ne­su­si­lau­žė ran­kos, nes šuo­lį at­li­ko ne su spor­ti­nė­mis, bet su le­do šo­kių pa­čiū­žo­mis.

„Jų vi­sai ki­to­kie ba­tai ir pei­liai. Pa­ly­gin­ti su anks­čiau tu­rė­to­mis pa­čiū­žo­mis – ši­tų pei­liai prie­ky­je be­veik ne­tu­ri dan­tu­kų. Nė­ra su kuo už­ka­bin­ti le­do. Ir ba­tų pa­kul­niai že­mes­ni. To­dėl nė­ra at­sva­ros at­lie­kant iš­va­žia­vi­mą po šuo­lio“, – aiš­ki­na čiuo­ži­mo pro­fe­sio­na­lė, po pu­sant­rų me­tų čiuo­ži­mo po­ro­je tri­gu­bų šuo­lių jau ne­be­sap­nuo­jan­ti.

Sun­kiau­sia čiuo­žė­jai bū­da­vo per tre­ni­ruo­tes, kai rei­kė­da­vo iš­tver­ti vi­są lai­ką su­si­ki­bus su par­tne­riu – juk anks­čiau šo­ko vie­na. „Man trū­ko lais­vės! To­dėl vi­są lai­ką no­rė­jau iš­trūk­ti, – juo­kia­si mer­gi­na. – Le­do šo­kiuo­se rei­kia kur kas dau­giau ar­tis­tiš­ku­mo, mu­zi­kos jaus­mą ati­tin­kan­čios vei­do iš­raiš­kos. To­dėl tu­rė­jo praei­ti šiek tiek lai­ko, kad įpras­čiau tai da­ry­ti na­tū­ra­liai. Iš pra­džių bu­vo gė­da, ne­pa­to­gu.“

Kas sun­kiau­sia čiuo­žiant po­ro­je Dei­vi­dui? Ar Pau­li­nos pie­tums su­val­gy­ti keps­ne­liai jau­čia­si ją kil­no­jant šo­kio me­tu? „Oi ne, tik­rai ne, – kva­to­ja­si par­tne­ris ir sa­ko, kad par­tne­rės pa­kė­li­mai ir nu­lei­di­mai, sinch­ro­niš­ki ju­de­siai jam ne di­džiau­sias iš­šū­kis. – Tai tie­siog tech­ni­kos ele­men­tai, ku­riuos rei­kia ati­dirb­ti.“ Sun­kiau­sia jam šo­kio da­lis – su­jun­gi­mai.

Pa­siil­gę ar­ti­mų­jų

Nors abu čiuo­žė­jai ne­la­bai ti­ki sėk­mės ta­lis­ma­nais, vis dėl­to ant kak­lo pa­si­ka­bi­nę po šir­džiai mie­lą pa­ka­bu­ką. Dei­vi­do – su Jė­zu­mi ir Ma­ri­ja. Jo ne­nu­sii­ma nuo vai­kys­tės. Pau­li­na net ir no­rė­da­ma sun­kiai nu­siim­tų se­ne­lio do­va­no­tą pa­ka­bu­ką – už­se­gi­mas su­si­maz­gęs. Į vi­sas svar­biau­sias var­žy­bas mer­gi­na ve­ža­si tro­fė­ji­nį lūp­da­žį, ku­riuo pa­si­gra­ži­na, ir gin­ta­ri­nį kak­lo vė­ri­nu­ką.

Čiuo­ži­mą abu va­di­na ne ho­biu, o tik­ru dar­bu, nes kas­dien jam ski­ria po dau­giau nei aš­tuo­nias va­lan­das. No­rė­tų tu­rė­ti ir ki­tų už­siė­mi­mų, ku­riems, de­ja, ne­la­bai lie­ka lai­ko. „Jei lais­va­lai­kio bū­tų dau­giau, pieš­čiau pa­žįs­ta­mų, drau­gų po­rtre­tus“, – įsi­sva­jo­ja Pau­li­na. Dei­vi­das žais­tų krep­ši­nį, fut­bo­lą.

Ar ža­da per Ve­ly­kas grįž­ti į Lie­tu­vą? La­bai no­rė­tų, bet tu­ri tre­ni­ruo­tis ir bu­dė­ti iki pat Pa­sau­lio dai­lio­jo čiuo­ži­mo čem­pio­na­to, kad pri­rei­kus ga­lė­tų pa­va­duo­ti pir­mą­ją po­rą. „Čiuo­ži­mas –

ne­nus­pė­ja­mas spor­tas. Ne­ži­nai, ka­da pa­tir­si traumą… Čia dar ta pan­de­mi­ja, tes­tai“, – aiš­ki­na abu.

Ge­riau­sia do­va­na nuo Ve­ly­kų bo­bu­tės Pau­li­nai bū­tų su­si­ti­ki­mas su se­niai ma­ty­ta te­ta, pusb­ro­liu. Taip pat – kuo ge­riau iš­lai­ky­ti abi­tū­ros eg­za­mi­nai. Dei­vi­das no­rė­tų su­si­ti­ki­mo su šei­ma, ku­ri iš­si­barš­čiu­si po vi­są pa­sau­lį – tė­vai gy­ve­na Is­lan­di­jo­je, se­suo Dei­man­tė, taip pat bu­vu­si gar­si čiuo­žė­ja, – Ny­der­lan­duo­se. Nors pa­pras­tai Ki­za­lų ket­ver­tu­kas su­si­tin­ka Is­lan­di­jo­je, šį­syk Dei­vi­das sva­jo­ja vi­sus pa­si­kvies­ti į Hel­sin­kį.

GALERIJA

  • Gimtadienis: Pauliną pasveikino kambario draugė japonė Yuka Orihara, čiuožianti poroje su suomiu.
  • Dėkingumas: šokėjai dėkingi L.Vanagienei, suvedusiai juos į porą ir suradusiai puikius pasaulinio lygio trenerius – M.Margaglio ir N.Browną.
  • Ypatinga: atstovauti Lietuvai ir nešti jos vėliavą – didžiausia garbė ir atsakomybė, kokia tik galėjo tekti ledo čiuožėjams.
  • Iššūkiai: nuo 2020-ųjų liepos poroje čiuožiantiems D.Kizalai ir P.Ramanauskaitei sunkiausia ledo šokiuose natūraliai perteikti jausmus.
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

WW

Gal ismoks ciuozti....

Ggg

Keista kad juos siunte Paskutinej vietoj ir kas jau ten gero

SUSIJUSIOS NAUJIENOS