Gebėjimas pažvelgti į vaiko asmenybę smalsiau gali padėti geriau suprasti vaiką, sklandžiau kurti tarpusavio ryšį, lengviau įveikti iššūkius. Tiek tėvams, tiek pedagogams ar kitiems vaiko aplinkoje esantiems žmonėms pravartu pasigilinti į vaiko asmenybės tipą ir priimti vaiko elgesio ypatumus.
Vaiko teisių gynėjų inicijuotoje diskusijoje rakto į vaiko asmenybės gelmes ieško vaiko teisių gynėja Vaida Urbonė, Lietuvos psichologų sąjungos narė, vaikų psichologė Asta Jakonienė ir dviejų berniukų mama ir aktorė Indrė Storpirštienė.
Svarbus saugus ryšys
Kodėl vaiko teisių gynėjams svarbu gebėti perprasti vaiką per labai trumpą laiką, dažnai čia ir dabar? Diskusijoje dalyvaujanti vaiko teisių gynėja pabrėžia, kad tai viena pagrindinių užduočių atvykus į šeimą, kai buvo gautas pranešimas, jog prieš vaiką galėjo būti smurtauta.
Tuomet svarbu labai greitai užmegzti saugų ryšį su vaiku, kad vaikas drįstų atsiverti pirmą kartą matomam žmogui, pasisakytų apie savo išgyvenimus ir taip sulauktų pagalbos. Dažniausiai vaikas nukenčia nuo pačių artimiausių jam žmonių, dėl to atvirai kalbėti vaikui būna tik dar sunkiau.
V. Urbonė sako, kad su atviresniu vaiku bendraujant pavyksta greičiau įvertinti, ar vaikas saugus. Tačiau ir šiais atvejais nepakanka tik išgirsti vaiką, pravartu tarp tų žodžių įžvelgti, ką jis iš tiesų nori pasakyti. Su uždaro tipo vaikais kiek sudėtingiau – prireikia daugiau laiko ir kantrybės, tačiau ryšį užmegzti įmanoma.
Pašnekovė, kalbėdama apie jautrias situacijas, pastebi: saugus pasijutęs vaikas tarsi persimaino – iš uždaro ir užsisklendusio gali tapti bendraujantis, atviras.
„Pavyzdžiui, prisimenu atvejį, kai, norint įvertinti vaiko situaciją šeimoje, su mažuoju man teko susitikti net keturis kartus, nors įprastai pakanka vieno. Tuokart užmegzti ryšį mums trukdė vaiko trauminė patirtis. Ši patirtis vaikui neleido pasitikėti žmonėmis, tikėti, kad jie nori gero. Pirmą kartą susitikus jis net nežiūrėjo į akis. Tačiau žingsnis po žingsnio, saugi aplinka, aiškus parodymas, kad vaikas saugus, girdimas ir svarbus, kad visi atsakymai galimi ir tinkami, paskatino vaiką pasitikėti ir kalbėti apie savo sunkumus“, – prisimena V. Urbonė.
Visuomet atidžiai stebiu savo vaikus, kas jie, kas aš pati, kaip vaikai mato dalykus ir kaip aš tuos pačius regiu.
Linkę klijuoti etiketes
Psichologė A. Jakonienė atkreipia dėmesį, kad vaiko trauminė patirtis tikrai yra viena iš aplinkybių, dėl ko kartais keblu atpažinti tikrąjį temperamentą: elgesį gali keisti tai, kaip su vaiku ilgą laiką buvo elgiamasi, kokį atsaką iš aplinkos vaikas yra gavęs, ar ta patirtis leis vaikui pasitikėti kitais žmonėmis ir savimi, o gal skatins būti gynybiškam.
„Daug asmeninių savybių vaikas gauna per patirtį ir kai ką išmoksta užslopinti, o kai kas atsipalaiduoja tinkamomis sąlygomis. Kad mūsų smegenys mokosi iš pasaulio ir kitų žmonių stebėjimo, yra faktas, įrodytas mokslo. Todėl ne tik vaiko teisių gynėjams, bet ir visiems, kurie dirba su vaikais, kurių aplinkoje yra vaikų, būtina ir privaloma išmanyti vaiko psichologiją, apskritai – žmogaus psichologiją“, – įsitikinusi diskusijos dalyvė.
Vis dėlto, pasak psichologės, moksliniai šaltiniai sako, kad žmogaus prigimtinės savybės išlieka gan stabilios. Asmenybės ypatumų galima pastebėti jau kūdikystėje: pavyzdžiui, dėl ko kūdikis pravirksta, kaip miega ir pan. Apie vienus vaikus sakoma: „Kur palikau, ten ir radau“, tačiau yra mažylių, kurių net ir minutei iš rankų tėvai negali paleisti.
„Mes linkę klijuoti etiketes. Visuomenėje sklando mitas, kad introvertas nemėgsta bendrauti, jo socialiniai įgūdžiai silpnesni, jis prasčiau komunikuoja. Tarp visų teorijų lengva pasiklysti. Svarbu suprasti, kad prigimtinį vaiko asmenybės tipą geriausiai atskleidžia tai, kas padeda vaikui atgauti jėgas, atkurti resursus: buvimas vienam ar tarp žmonių. Vaikai visada rodo ženklų apie save, bet mes, suaugusieji, ne visuomet juos pastebime ar teisingai perskaitome. Jeigu vaikui ko nors per daug arba trūksta, visuomet parodys jo pasikeitęs elgesys. Tad norisi palinkėti visiems smalsaus geranoriško vaiko stebėjimo be išankstinių nuostatų“, – sako A. Jakonienė.
Praktikė pataria, kad tikrai verta investuoti į laiką su vaiku, nes tai vienintelė investicija, kuri tikrai atsipirks.
Kalba skirtingais būdais
I. Storpirštienė jau penkiolika metų dirba teatre, vaidina vaikams. Diskusijoje moteris atvirauja, kad manė puikiai pažįstanti vaikus, vis dėlto kitaip juos pamatė susilaukusi dviejų sūnų. Jų gimimas paskatino moterį daugiau stebėti save pačią, savo jausmus, emocijas, susidomėjo savireguliacijos mechanizmais. Šią techniką naudoja ir kurdama ryšį tarp skirtingo temperamento šeimos narių.
Uždaresnį vaiką reikia mokėti prakalbinti, bendraujant su atviru ir drąsiu – atpažinti poreikius.
„Pavyzdžiui, nusprendžiau, kad visada girdėsiu savo vaikus. Introvertas ir ekstravertas vaikas kalba skirtingais būdais. Tik patys tėvai gali pasirinkti, kiek skirs erdvės savo vaikui išgirsti ir suprasti. Jeigu tėtis ir mama chaotiški ir nuolat skubantys, o vaikas lėtas, svajoklis, gal jis šiandien nori tyrinėti, kaip sliekas šliaužia gatve, tai tikrai gali išvesti iš kantrybės. Jeigu tėvai bus apsisprendę – viskas gerai, čia yra mūsų laikas, žiūrime į slieką ir einame kaip sliekas – visiems bus smagu“, – savo praktines patirtis vaizdingai iliustruoja aktorė.
Moteris, nuolat ieškanti būdų geriau pažinti savo vaikus per kūrybiškumą, sako, kad galimybė stebėti vaiką, jo asmenybės turtingumą, jai yra kaip dovana. „Ar kartu tiesiog vaikštome, ar einame į užsiėmimus, ką nors kuriame ar tyrinėjame, pavyzdžiui, baimes, visuomet atidžiai stebiu savo vaikus, kas jie, kas aš pati, kaip vaikai mato dalykus ir kaip aš juos regiu, – man pasidaro įdomu gyventi. Nesu tobula, bet jeigu man ko nors reikia, ko nors nežinau, drąsiai einu patarimo pas žinančius. Tik svarbu, kad žinios neliktų tik žinojimu, o virstų praktika“, – linki I. Storpirštienė.
Naujausi komentarai